Saulėtą ankstyvo rudens šeštadienį į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą rinkosi 1963-ųjų metų laidos absolventai. Po  55-erių metų jie ir vėl kartu pravėrė Didžiosios auditorijos duris. Iš devyniasdešimties mokslus baigusių kurso draugų, į šventę atvyko tik trečdalis; tylos minute buvo pagerbti trisdešimt keturi jau Anapilin išėję bendramoksliai.

Gražiame renginyje liejosi prisiminimai ir vaizdai apie laimingiausius studijų Vilniaus universitete laikus, apie iki šių dienų išlikusią ypatingą fakulteto aurą, apie dirbusių ir čia tebedirbančių dėstytojų talentą ir pasišventimą, apie ypatinga garbę ir atsakomybę būti studentu šioje mokslo šventovėje, apie nueitą kilnų gydytojo kelią ir apie tai, kaip svarbu jaunystėje tinkamai pasirinkti profesiją bei mylėti ją visą savo gyvenimą. Smagų koncertinį siurprizą susitikimui parengusio Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio nariai didžiavosi, kad šiame ansamblyje tais „tolimaisiais 60-aisiais“ taip pat šoko kurso studentai.

Kurso siela Violeta Budrienė, žinoma gydytoja otorinolaringologė, homeopatė, susitikimą pradėjo su meile primindama visiems vieną nuostabių studentiškų laikų nutikimą. „Kartą su savo kurso kolega Algimantu Raugale vykome aplankyti kito savo mokslo draugo. Buvo žiema. Autobusu važiuojant per Žvėryno tiltą aš staiga matau – Nerimi plaukia histologiniai preparatai! Juk neapsirinku: upe tikrai plaukia stuburo smegenų skersinis pjūvis! Išsigąstu savo minčių, grįžtu į realybę. Matau, kad Algis tuo metu įsistebeilijęs kažkur į autobuso palubę. Žiūri į viršų. Išlipame, šalta, žingsniuojame per tirpstantį sniegą. Aš jo ir klausiu: „Algi, kaip tu manai, ar man jau visai „ku-kū“? Ižas upe plaukia, o aš knisuosi po preparatus?“ O jis man: „Gerai, kad išsisakei! Aš ir pats išsigandau! Žinai, tas laidas prie autobuso lubų, jis trūkčioja, trūkčioja… O aš niekaip negaliu atsiminti, koks gi čia nervas?“ Abu buvome antrakursiai, ką tik per žiemos sesiją išlaikę histologiją ir anatomiją“, – pasakojo V. Budrienė.

Šis 1963 m. medicinos studijas sostinėje baigusių studentų kursas iš tiesų ypatingas. Kiekvienas absolventas tapo savo šalies vardą garsinančiu medicinos mokslo ir praktikos profesionalu; kiekvienas daugiau nei pusę amžiaus mylėjo savo profesiją ir rūpinosi žmonių sveikata; kiekvienas visada didžiavosi, kad mokėsi būtent čia – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Jiems teko studijuoti, dirbti ir gyventi ne pačiais lengviausiais mūsų šaliai laikais. Reikšmingi Lietuvai istoriniai laikotarpiai garsėjo didžiosiomis pertvarkomis ir visuomenėje, ir žmonių širdyse. Jos lietė ir patį fakultetą ir studijas, vyko įvairūs pedagogikos lūžiai, sparčiais žingsniais į priekį žengė ir medicinos mokslas. Tačiau nei vienas studentas niekada nenusivylė savo pasirinkimu, nei vienas, tapęs mediku, neišdavė savo jaunystės idealų ir mylimiausios profesijos, visiems buvo suteiktos aukščiausio lygio profesinės kvalifikacijos.

„Mes didžiuojamės savo kursu. Turime 28 medicinos mokslo daktarus, 8 – habilituotus daktarus. Vilniaus universiteto docentais tapo 11, profesoriais – 8, akademikais  – 2. Vilniaus universitete dėstė 22, Kaune – 1. Daug iš mūsų tapo Lietuvos valstybinės mokslų premijos laureatais. Mokslo darbų publikuota tūkstančiai. Buvom pasišventę mokslui. Publikacijas dažniausiai ruošdavome laisvalaikiu – juk beveik visi dirbome ligoninėse, poliklinikose ir visą save atiduodavome savo pacientams“, – pasakojo šios laidos metraštininkė, Vilniaus universiteto docentė Dalia Triponienė (Čepaitė).

Pasak docentės, daug kurso draugų gavo įvairius valstybinius apdovanojimus: medalius, ordinus už nuopelnus Vilniaus miestui ir Lietuvai, už pasiekimus medicinoje, už mūsų šalies  garsinimą pasaulyje.

Lietuvos valstybinės mokslo premijos laureatais tapo: prof. Giedrius Uždavinys už „Širdies operacijų dirbtinėje kraujo apytakoje plėtojimą“ (1979 m.); prof. Egidijus Barkauskas ir doc. Dalia Triponienė (Čepaitė) už „Kraujagyslių ligų diagnostikos ir chirurginio gydymo pasiekimus“ (1985 m.); prof. .Algimantas Raugalė už darbų ciklą „Vaikų ligų klinika, diagnostika, gydymas, profilaktika (1973-1993 m.)“ ir vadovėlį „Klinikinė pediatrinė farmakologija“ ir prof. Gintautas Česnys už darbų ciklą „Lietuvos etninės antropologijos pagrindų sukūrimas“ (1989 m.). Šia premija taip pat įvertintas profesorės Janinos Didžiapetrienės, docento Eugenijaus Kosinsko ir kitų indėlis į medicinos mokslą. Doc. Eugenijus Kosinskas, prof. Giedrius Uždavinys už darbą „Išeminės širdies ligos dėl jos kilusių komplikacijų diagnostikos, intervencinio ir chirurginio gydymo įdiegimas ir tobulinimas Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos centre 1971 – 2004 m.“ (2006 m.).

Dešimtys šio kurso absolventų apdovanoti nusipelniusių gydytojų garbės vardais. Medicinos mokslinėmis draugijomis pirmininkavo ar pirmininkauja 9; katedrų, klinikų, centrų vadovais buvo 8. Romualdas Dobrovolskis 2001 – 2003 m. ėjo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro pareigas. Šio kurso absolventai buvo paskirti į Vilniaus universiteto prorektoriaus, Medicinos fakulteto dekano bei 3 prodekanų pozicijas, 12 tapo vyriausiais ligoninių gydytojais. Visi, be išimties, aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Meškučių ligoninės gydytoja jau 50 metų dirba Nepriklausomybės akto signatarė Miglutė Gedraitytė.

„Amžina garbė nuostabiam mūsų draugui, deja, jau mus palikusiam Gintautui Česniui. Tai viena iškiliausių mūsų tautos asmenybių, puoselėjusių amžinas vertybes. Beje, tik jo pastangų dėka Vilniuje atsirado paminklas Vincui Kudirkai. Visą savo gyvenimą medikas, antropologas, profesorius paskyrė Vilniaus universitetui, mokslui ir Tėvynei“, – kalbėjo D. Triponienė.

Kurso seniūnas doc. dr. Romas Kašinskas – pagrindinis šios laidos studentų ir alumnų gyvenimo organizatorius – didžiuojasi, kad studijavo būtent Vilniaus universitete, kurio ypatingą aurą jaučia iki šiol. „Mūsų kursas tikrai buvo ypatingas. Laikmetis teko mums sunkokas, bet mes visi labai gerai mokėmės ir dievinome savo dėstytojus – medicinos grandus, ypač – dekaną Selezijų Pavilonį, kurį su meile vadinome „Dekanissimusu“. Visi buvome išvien, įvairiapusiškai įdomios asmenybės, turėjome savo nuomonę, buvome daugiau nei geri draugai. Visų mūsų interesų ratas gyvenime buvo ir dabar išliko taip pat ypatingas: mokslas, menas, kultūra, literatūra, istorija, žmogus ir visuomenė, tauta ir valstybė“, – pasakojo R. Kašinskas.

„Kur slypi mūsų visų vienybės paslaptis? Nuo pat įstojimo į universitetą iki dabar esame viena didelė šeima. Nuostabiausia, kad buvome ir esame reikalingi vieni kitiems. Susitinkame kas penkeri metai, o vilniečiai kartu pietauja kartą per mėnesį. Kiekviena tokia šventė kupina graudžių ir linksmų prisiminimų, džiaugiamės, kad esame kartu, švenčiame gimtadienius“ – teigia Birutė Adomonytė, nuolat besirūpinanti, kad kiekvienas kurso susitikimas būtų įsimintinas, jaukus ir šiltas.

B. Adamonytė juokavo, kad jei ankščiau kurso susitikimų intensyvumą galima buvo lyginti su Aramo Chačaturiano „Šokiu su kardais“, dabar tai labiau primena šokį su lazdomis. Tačiau šventės pabaigoje ji pasidžiaugė: „Atvykome čia visi kiek slegiami savo metų naštos, tačiau skirstėmės vėl jauni, laimingi ir kupini energijos. Tas nepakartojamas bendrumo jausmas ir visų mūsų gyvenimų bendri tikslai – padėti kenčiančiam ir tarnauti mylimam kraštui – vėl, kaip ir tais tolimais 1963-aisiais, suteikia mums jėgų!”.