Buvęs Vilniaus universiteto studentas Stanislovas Moravskis atsiminimuose pasakoja tokią istoriją apie universiteto veterinarijos profesorių Liudviką Bojanų (1776–1827). Rusijos imperijoje veterinarai buvo vadinami šundaktariais, nebuvo gerbiami. Kartą per Vilnių žygiavo caro kariuomenė ir susirgo korpuso generolo žmonos šuo. Atvykusi į Vilnių generolienė puolė ieškoti šundaktario. Norėdamas pasitarnauti poniai, žydas tarpininkas pasakė, kad čia yra garsus šundaktaris L. Bojanus. Generolienė nusiuntė kareivį jo atvesti. Profesorius, iškviestas iš operacinės su chalatu, pažadėjo skubiai atvykti, kai tik persirengs. Apsivilko auksu spindintį profesoriaus mundurą, užsikabino visus profesoriaus ordinus ir, sėdęs į karietą, nuvyko pas generolienę.
Generolas ir jo žmona, pamatę tokį impozantišką „šundaktarį“ (profesorius buvo išvaizdus, aukštas vyras), baisiai susirūpino, kad už tokį vizitą nepakaks ir penkių dukatų (auksinių pinigų). L. Bojanus paėmė pinigus ir šypsodamasis grįžo namo.
Komentarų nėra. Būk pirmas!