Spalio 21 d. (šeštadienį) Antakalnio kapinėse bus iškilmingai perlaidoti partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėjo, kovotojo už Lietuvos laisvę, Vilniaus universiteto (VU) kapeliono Gintaro Vitkaus senelio, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai. Atsisveikinimas su velioniu prasidės spalio 20 d. (penktadienį) 14.00 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje.

Prisiminimais apie savo tėvų, J. Vitkaus-Kazimieraičio vaikų, sunkumus sovietmečiu ir apie įkvepiančią senelio asmenybę dalijasi partizanų vado vaikaitis, VU kapelionas, jėzuitas G. Vitkus.

Apie Vitkaus pavardės naštą sovietmečiu

G. Vitkus pasakoja, kad kai J. Vitkus-Kazimieraitis buvo nukautas, sovietinis represijos aparatas neilgai trukus surado senelio artimuosius. J. Vitkus-Kazimieraitis per susišaudymą žuvo 1946 m. liepos 2 d., tačiau iš karto nebuvo atpažintas ir buvo užkastas kaip eilinis. Tik apžiūrėjus partizanų vado daiktus ir aptikus prancūzišką užrašų knygutę, buvo suprasta, kokį partizaną nukovė stribai. Jį ekshumavo, nustatė tapatybę ir vėl užkasė. Ilgai netrukus surado jo artimuosius. „Mano močiutė su penkiais iš šešių vaikų 1948 m. gegužės mėnesį buvo ištremti ir 10 metų išbuvo Sibiro Usolėje, Taljanų kaime, kuriame buvo pragyvenama dirbant medžio kirtimo darbus. Mano tėtis Vytautas buvo vyriausias šeimoje, trėmimo metu jam buvo 18 metų, o jauniausiajam tuomet – ketveri su puse. Tad persekiojimą ir bausmę J. Vitkaus-Kazimieraičio šeima patyrė anksti. Vienas vaikas išvengė tremties, nes buvo perduotas močiutės broliui Jonui į Žemaitiją. Jis būdamas tarybinėje armijoje aplankė šeimą tremtyje.“

Vitkams grižus iš tremties, sovietinis represijos aparatas juos ir toliau stebėjo. G. Vitkus pabrėžia, kad visiems tremtiniams sovietų valdžia neleisdavo registruotis Lietuvoje ir rekomenduodavo apsigyventi Latvijoje, Kaliningrade ar kitose vietovėse: „Jei buvai nepriregistruotas, negalėdavai darbintis. O kol nedirbi, tol neregistruoja. Specialiai būdavo sukuriamos nepatogios sąlygos, kad tremtiniai pasijustų nepageidaujami. Be to, būdavo specialus įrašas dokumentuose.“ VU kapelionas pasakoja, kad jo teta, krikštamotė ir vienintelė J. Vitkaus-Kazimieraičio dukra Jūratė Vainauskienė baigė medicinos mokyklą Irkutske aukščiausiais įvertinimais. Gavusi „aukso“ diplomą, pagal tų metų įstatymus ji, išlaikiusi egzaminus, be konkurso turėjo būti priimta į medicinos studijas. Tačiau grįžus iš tremties ir stojant į Kauno medicinos institutą paaiškėjo, kad jos diplome buvo įrašas, kuris sutrukdė įstoti į mediciną. „Ji dar metus palaukė, bet galiausiai įstojo į veterinarijos akademiją.  Už krikščioniškus įsitikinimus ne kartą buvo išjuokta jos mama, tėtę periodiškai „profilaktinių“ pokalbių pasikviesdavo saugumas. Dauguma tremtinių buvo panašiai „prižiūrimi“, – apibendrina kapelionas.

Jis sako, kad tik Sąjūdžio laikotarpiu išgirdo tikrąją šeimos istoriją, taip pat ir pasakojimą apie savo senelio Juozo pasiaukojimą. „Aš supratau, kad tėvai norėjo mus, vaikus, apsaugoti daug nepasakodami apie tai, kas jie yra, ir nesidalindami atsiminimais apie Sibirą. Tačiau vėliau permąstydamas gyvenimą supratau, kad taip jie padarė meškos paslaugą, nes iki pat Sąjūdžio pradžios buvau linkęs tikėti, kad net ir tie šykštūs mano tėvų pasakojimai buvo tendencingi, kad jie buvo teisėtai represuoti, nes priklausė priešiškai sovietinei santvarkai grupuotei, klasei. Kaip svarbu su savo artimaisiais kalbėtis ir perduoti savąją istoriją, papasakoti savą naratyvą, nes kitaip galime palikti tuštumą, kurią už mus užpildys išoriniai gal net priešiški ideologiniai šaltiniai. Aš taip pat stengiuosi padėti mūsų jauniems žmonėms, kad jie išmoktų interpretuoti ir pasakoti, jausti atsakomybę už savo pasakojimą, bet nebijoti reikšti savo nuomonę“, – sako VU sielovados komandos narys. Kunigo G. Vitkaus gyvenimo pasaulėžiūrai poveikį padarė antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, disidentas Julius Sasnauskas, su kuriuo mokėsi viename kurse nuo 1987 m., kai po 5 metų darbo gydytoju įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr.

Senelio pasiaukojime įžvelgia jėzuitiškų principų

Kapelionas G. Vitkus prisimena vaikystę, kai jų namus aplankydavo močiutės draugė lituanistė Kazimiera Žekonytė, su kuria močiutė mokėsi Panevėžyje. Močiutės draugė pasakodavo: „Ateis laikas, kada jūsų senelis bus teisingai įvertintas ir apie jį bus rašomos pjesės ir teatre rengiami spektakliai.“ G. Vitkus su kitais šeimos vaikais tuo metu buvo įsitikinę, kad senolė nusišneka, kad jai senatvinis marazmas. Tik pradėjęs gilintis į senelio asmenybę ir skaityti jo laiškus, VU kapelionas nustebo supratęs, koks brandus žmogus buvo J. Vitkus-Kazimieraitis: „Būdamas 27–28 metų, jis rašė laiškus, kupinus renesansinio riteriškumo, išreikšdamas savo jausmus, pagarbumą ir susižavėjimą moterimi. Su didele pagarba jis rašė laiškus ir vadams, dėkodamas ir jausdamas atsakomybę už savo studijas užsienyje.“ Laiškų savo mylimajai turinys režisierę Agnę Zalanskaitę įkvėpė sukurti apie J. Vitkų-Kazimieraitį antrąjį filmą „Bučiuoju, Juozas“, kurio premjera įvyko šių metų rugsėjo 29 d.

VU kapelioną, kaip jėzuitą, ypač suglumino J. Vitkaus-Kazimieraičio laiškai iš miško, kadangi juose buvo matyti senelio pasiaukojimas ir sąsajos su jėzuito ordino misijomis: „Mūsų ordino įkūrėjo Ignaco Lojolos šūkis – „Viskas didesnei Dievo garbei“ („Ad maiorem Dei gloriam“), kurį mes, jėzuitai, ir dabar vartojame, reiškia aukštumų, idėjų siekimą, nebijojimą pasiaukoti, tarnauti ar prarasti patogų gyvenimą, nukentėti siekiant gėrio kitiems. Meilė turi pasireikšti darbais, o ne gražiais žodžiais. Senelis savo pasiaukojimą ir rezistencinę kovą miške siejo su nuolatine malda. Jis meldėsi už  paliktus vaikus ir žmoną. Jo sąžinė buvo nerami, jam jie rūpėjo, jis norėjo jiems kaip nors padėti, išreikšti savo meilę. Tačiau visos tos kančios, tokios kaip namų ilgesys, kurias senelis patyrė, jo paties žodžiais tariant, yra „dėl Lietuvos laisvės – ir didesnei Dievo garbei“. Mano senelio kančia, šeimos praradimas, savęs negailėjimas atitiko mūsų, jėzuitų, šūkio esmę. J. Vitkus-Kazimieraitis nebijojo būti didžiadvasiškas, nebijojo prarasti, paaukoti meilės. Jis buvo brandus ir laisvas žmogus.“

G. Vitkų jo senelio, karo inžinieriaus, mylinčio savo šeimą žmogaus, pasauliečio, religinė laikysena labai stebino. Pasak jo vaikų, jis nebuvo labai religingas, bet daugelis partizanų liudija, kad jis buvo labai maldingas vadas. Mokėjimas susieti vidines nuostatas ir atsakomybę su Dievu VU kapelionui itin įsiminė: „Įvairiais savo gyvenimo etapais aš lyginau savo pasiekimus ir brandą su seneliu Juozu ir su savo tėvu Vytautu, su kuriuo išgyvenome gana sunkius laikotarpius. Apibendrinant, be abejo, mano senelis J. Vitkus-Kazimieraitis man yra pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis tiek mano asmeniniame, tiek dvasiniame gyvenime.“

Gintaras Vitkus. Asmeninio archyvo nuotr.

Spalio 21 d. Antakalnio kapinėse Vilniuje bus iškilmingai perlaidotas J. Vitkus-Kazimieraitis – praėjus lygiai metams nuo tada, kai po ilgų ieškojimų buvo atrasta vieta, kur jo kūną buvo paslėpę sovietų saugumiečiai.

Spalio 20 d. (penktadienis)

13.30 val. – velionio palaikų atvežimas į VU Šv. Jonų bažnyčios kiemą.

14.00–20.00 val. – visuomenės atsisveikinimas su velionio palaikais VU Šv. Jonų bažnyčioje.

18.00 val. – šv. Mišios VU Šv. Jonų bažnyčioje.

Spalio 21 d. (šeštadienis)

10.00–13.00 val. – visuomenės atsisveikinimas su velionio palaikais VU Šv. Jonų bažnyčioje.

13.00 val. – šv. Mišios VU Šv. Jonų bažnyčioje.

14.00 val. – karsto išnešimas iš VU Šv. Jonų bažnyčios. Gedulinga procesija į Antakalnio kapines.

14.40 val. – laidotuvės Antakalnio kapinėse.