Už lango siaučiant pūgai susitikome su Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios rektoriumi teologijos mokslų daktaru Vidmantu Šimkūnu, SJ, pasikalbėti apie advento ir šv. Kalėdų dvasią, jaunų žmonių tikėjimą, krikščionišką bendruomenę, tikėjimo palaimą…

Koks advento tikslas ir kaip jį galima įgyvendinti mūsų skubos visuomenėje?

Pats žodis „adventas“ reiškia atėjimą. Krikščionims adventas – tai Jėzaus gimimo – Kalėdų laukimo laikas. Manau, kad adventas galėtų mūsų, skubančių, klausti: kokie yra mano didieji lūkesčiai ir kaip su jais susijęs dabartinis mano skubėjimas? Ir galbūt išryškėtų, kad mano lūkesčiai susiję su žmonėmis: aš noriu jų artumo, vidinės ramybės, ateities… Kitaip tariant, noriu, kad tai, kas yra gera, nesibaigtų. Tik klausimas: kokia forma adventas arba Bažnyčia galėtų prieiti prie šito skubančio žmogaus? Baigiau Insbruko universitetą, kur dėstė visame pasaulyje garsus teologas Karlas Raneris, SJ. Jis apie adventą labai gražiai sako: mes bažnyčioje meldžiamės, kad Dievas ateitų, bet iš tikrųjų ar yra pasaulyje vieta, kur jis nebūtų atėjęs? Gal adventas gali mums pasiūlyti progą stabtelėjus, pagalvojus apie save, apie artimus žmones, atverti akis ir pamatyti, kur tas Dievas yra atėjęs: santykiuose, mano darbe, mano svajonėse, mano praeityje, gerose ir sunkiose patirtyse – ir šitaip iš naujo atrasti save ir artimus žmones, pagaliau ir patį Dievą, jau čia atėjusį?

Kaip vertinate tą visų medijų kuriamą ir skatinamą kalėdinę euforiją? Ar ji leidžia stipriau emociškai pajusti šventės džiaugsmą, ar ta euforija visai dirbtinė ir tik nutolina nuo pačių Kalėdų?

Daugeliui Kalėdos siejasi su gražiais prisiminimais, ypač iš vaikystės, ir, žinoma, su lūkesčiais. Kalėdos – viena didžiausių krikščioniškų švenčių. Tad galime klausti – kokios yra mūsų šventės, kaip jas švenčiame, ko iš jų tikimės ir kaip joms rengiamės? Vykusiai šventei visada reikia bent nedidelės bendruomenės, taigi – svarbiausia žmonės, kuriuos kas nors sieja. Šventei taip pat reikia ko nors, kas turi savy paslapties, savitumo ir palieka pėdsaką širdy. Nežinau, ar Kalėdos būtinai turi būti kupinos euforijos. Man jos labiau yra pakili ir kartu paprasta šeimos šventė, bet ją ir pranokstanti. Kartais atrodo, kad vietoj Kalėdų šventės siūloma trumpalaikė pramoga. Man regis, žmogui bent šia proga to per maža. Kita vertus, ir pramoga gali tapti švente, tai priklauso nuo paties žmogaus. Tikra šventė nėra vienos dienos įvykis, joje yra ir praeitis, ir ateitis. Tradicijos ir papročiai gali būti pagalba vykusiai šventei. Manau, ir Kalėdų šventei tinka skautų pasakymas, kad bet kokiam užsiėmimui reikia dviejų dalykų: turi būti smagu ir prasminga. Kaip mes suprantame šituos dalykus, tai priklauso nuo kiekvieno mūsų – kaip juos išgyvensime, išreikšime, švęsime, tokios bus ir mūsų Kalėdos.

Ar Jūs regite Vilniaus universitete bažnytinę bendruomenę? Ar studentams svarbi tokios bendruomenės patirtis? Ar ji padeda jaunam žmogui tobulėti ir ugdyti savo vertybes?

Labiau norėčiau kalbėti apie krikščionišką nei bažnytinę bendruomenę, nors bažnyčioje ji tampa labiau regima. Smagu patirti bendrumą sekmadienio 13 val. mišiose, kai gieda gospelų choras, kurio dauguma narių yra studentai, o didžioji mišių dalyvių dalis irgi yra studentai, dėstytojai, Vilniaus universiteto absolventai. Nemažai VU studentų ar jame studijavusiųjų kreipiasi dėl santuokos Šv. Jonų bažnyčioje. Tai išties prasminga, nes juos su šia šventove šis tas sieja, pavyzdžiui, joje gautas diplomas. Kai kurie jaučiasi šios bendruomenės dalimi. O kalbant apie bendruomenę, manau, ji visada žmogui svarbi, jos troškimas įrašytas į pačią žmogaus prigimtį. Juk kiekvienas turime ar norime turėti artimų žmonių būrelį. Tai lyg dvasinė erdvė, kur gali būti savimi, esi priimtas, turi galimybę geriau suvokti save ir kitus, reikštis ir bręsti kaip asmenybė. Kalbant konkrečiau, norisi vėl paminėti Šv. Jonų bažnyčios bendruomenes, tokias kaip gospelų chorą, Taize bendruomenę, sutuoktinių grupelę – tai keletas iš daugelio, tai vis nedidelės bendruomenės, galima sakyti, daugiau nei grupelės, tai tam tikras gyvenimo būdas, kur žmonės patiria artimesnę bendrystę ir vienas kitą palaiko.

Jauni žmonės dažnai mato krikščionybę labai iškreiptai, primityviai, mato ją viduramžišką, konservatyvią, tačiau Bažnyčios požiūris į šiuolaikinio gyvenimo aktualijas, atradimus vis keičiasi. Na, pavyzdžiui, labai neįtikėtina atrodė tai, kad Vatikanas pripažino Ch. Darwino teoriją. Norėjau Jūsų paprašyti įvardyti porą, keletą skirtumų tarp Jums žinomų klišių apie krikščionybę ir to, kokia krikščionybė iš tiesų yra dabar?

Dažniausiai tai, kaip vertini krikščionybę ir Bažnyčią, priklauso nuo asmeninės patirties ir pažinimo. Sutikau tikrai nemažai studentų, kurie labai teigiamai vertina Bažnyčios įnašą tiek į Europos, tiek į Lietuvos kultūrą. Jie turi ir teisingų, kritiškų pastabų, bet neturi neigiamo išankstinio nusistatymo. Mane džiugina jų gebėjimas laisvai, atvirai mąstyti. Tie, kurie tokį neigiamą nusistatymą turi ir jį garsiai reiškia, dažniausiai būna patys kur nors sužeisti. Gal tai buvo konfliktas su Bažnyčios atstovu praeityje ar net patirta skriauda. Kartais priešiškumas kyla iš nežinojimo, nesidomėjimo. Kad ir kaip būtų liūdna, viena iš dar vis gyvuojančių klišių yra tai, kad tikėjimas ir mokslas nesuderinami, kad krikščionybė prieštarauja mokslui. Man atrodo, kad kuo daugiau žmogus domisi, tuo labiau mato, kad to prieštaravimo iš tiesų nėra.

Vilniaus Gedimino technikos universitete aš dėstau kursą „Krikščionybė ir kultūra“. Esu tikrai labai patenkintas, žaviuosi studentais, jų atvirumu, žinių troškimu ir jie tikrai teigiamai žiūri į krikščionybę, žinoma, turi ir nuoskaudų, ir blogų patirčių, bet jos neužtemdo viso vaizdo. Svarbiausia, kad žmogus jaučiasi viso to dalimi, tada ir kritika yra su meile. Jei iš šalies kritikuoji, tada šitos meilės nebėra, tada kritika pasidaro destruktyvi.

Kaip ir minėjome, jaunimas dažnai mato krikščionybę iškreiptai. Nežinia netgi ką dėl to kaltinti: masines medijas, postmodernistinę filosofiją? Daugumoje mokyklų primityviai, pernelyg dogmatiškai dėstomus religinius dalykus? Jauni žmonės taip ir nepamato tikrojo tikėjimo grožio, jie lyg ir nebežino, kaip į tikėjimą atsisukti ir priimti jį, jei gilios tikėjimo tradicijos neateina iš jų šeimos ar aplinkos… Kaip manote, kaip būtų galima tai pakeisti?

Norėčiau šį klausimą sugrąžinti klausėjui ir visiems, kurie klaustų. Tai visų mūsų atsakomybė, visų krikščionių. Vienas iš tų elementų, kuriuos paminėjote, labai svarbus. Tai tradicijos. Gera tradicija gali būti tikro tikėjimo skleidėja ir puoselėtoja. Nuskriausti gali būti tie, iš kurių tradicijos buvo atimtos. Keičiasi laikai, ir tradicijos keičiasi – vienos išnyksta, kitos atsiranda, nėra taip lengva šiame tradicijų turguje atsirinkti, kurios yra pačios geriausios. Bet, sakyčiau, geriausios tos, kurios ugdo bendruomeniškumą, kurios kelia žmogaus orumą, rodo pagarbą jam, padeda priimti kitokį ir save suvokti kaip bendruomenės dalį. Manau, būdamos tokios, ir naujos tradicijos įsigalės ir išsilaikys. Galime verkšlenti, kad globalizacija naikina mūsų tapatumą, bet kita vertus, ji duoda mums galimybių. Pavyzdžiui, galime klausti – kas tokio savito mums yra brangu ir ką mes galime dovanoti pasauliui, nes jis taip pat atviras mūsų poveikiui, ne tik mes jam. Konkretesnis pavyzdys apie jaunąją kartą būtų Šv. Jonų bažnyčioje Pirmąją komuniją besirengiantys priimti vaikai. Tai labai graži galimybė visai bendruomenei atsinaujinti. Šie jauni krikščionys žiūri į mus – kaip mes meldžiamės, kaip linkime vieni kitiems ramybės, su kokia nuotaika ateiname ir išeiname iš bažnyčios. Kur kitur, jei ne čia, jie išmoks, ką reiškia sekmadienio mišios ir ką jos duoda žmogui? Taigi visų mūsų atsakomybė, kokias tradicijas puoselėjame, kokią žinią nešame savo žodžiu, elgesiu, požiūriu privačioje ar viešoje erdvėje.

Pabaigoje norėjau paklausti: gal atsimenate ir galėtumėte papasakoti patį stebuklingiausią, šilčiausią įvykį, atsitikusį advento ar šv. Kalėdų laikotarpiu?

Tokie įvykiai man labiausiai siejasi su praeitimi, su vaikyste, tai daugiau Kūčių vakarienės patirtis. Bendrystė. Aš gyvenau kaime, ir kai Kūčių vakarienei susirinkdavo keturios kartos: proseneliai, seneliai, tėvai ir mes – vaikai, visi turėdavome ką veikti. Prosenelė ieškodavo, kokią maldą skaityti Kūčių stalui laiminti, močiutė su mama gamindavo valgius, senelis trindavo aguonas, tėtis atnešdavo šieno padėti po Kūčių stalo staltiese, paskui raikydavo mamos iškeptą duoną. Mes, penki vaikai, puošdavome eglutę ir turėdavome padengti stalą. Svarbiausia, kartu su suaugusiais dalyvaudavome kuriant šventę. Pradėjus temti vis bėgdavome į lauką pasižiūrėti, ar nepasirodė pirmoji žvaigždė, nes tada jau galima sėsti prie stalo – prasideda Kūčių vakaras. Daug kas keitėsi laikui bėgant, bet šiltas bendrumo jausmas išliko, tad aš linkiu to kiekvienam, kuris švęs Kalėdas.

Na, ir dar vienas, gana asmeniškas klausimas: kaip pajutote didžiausią tikėjimo palaimą?

Dabar paskubomis būtų sunku prisiminti ir įvardyti konkretų atvejį… Bet neretai iškyla toks jausmas, kad tai, ką darai, yra tikra, net jei nepasiseka taip, kaip norėjai, net jei niekas nepastebi. Jauti, kad darai tai, ką turėtum. Tačiau galbūt dar svarbiau santykis su tuo, kuris turi ateiti ir jau yra atėjęs – Jėzumi. Ir tikrumas, kad Jam svarbiausia, jog esi, o paskui – ką gali nuveikti. Šitą gyvą santykį su Juo jaučiu gamtoje, kai keliauju, kai fotografuoju, kai tarnauju bažnyčioje, kai kalbuosi su žmonėmis, studentų auditorijoje ir kad ir kur būčiau. Tai atneša ramybės, jėgų ir džiaugsmo, o galiausiai gal tai žmonės ir vadina laime.