Ramūnas Kondratas, didžiąją dalį savo gyvenimo praleidęs JAV, šiandien dirba Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslo ir kultūros paveldo centro vyresniuoju muziejininku. Čia jis tęsia savo profesinę bei mokslinę veiklą ir svajoja apie tai, kad jau artimiausiu metu universitete bus pradėtas kurti muziejus, kuris ne tik atspindėtų garbingą universiteto praeitį, bet ir padėtų kaupti šiandieninio Vilniaus universiteto gyvenimo liudijimus, ateityje galinčius turėti istorinę reikšmę. Pasak jo, tai, kad savo amžių šimtmečiais skaičiuojantys universitetai turi ir savo muziejus, šiandien pasaulyje nieko nebestebina.

VU – antroji Alma Mater

Pirmą kartą R. Kondratas apsilankė Vilniaus universitete 1972 m. Kaip tik tuo metu jis baigė Harvardo koledžą, gavo bakalauro laipsnį ir ruošėsi siekti daktaro laipsnio Harvardo universitete. Išgirdęs apie kvietimą užsienio studentams stažuotis Vilniaus universitete, susidomėjo šia galimybe, nes savo daktaro darbo tema buvo pasirinkęs Johano Peterio Franko ir jo sūnaus Jozefo klinikinę veiklą, kuri iš dalies susijusi ir su VU.

„Sužinojau, kad universitete yra išlikę jų atsiminimai, apie kuriuos Vakaruose mažai kas žinojo. Supratau, kad tie atsiminimai bus man labai svarbūs, nes aš siekiau aprašyti jų veiklą, susijusią būtent su Vilniaus universitetu“, – pasakojo R. Kondratas.

Nors ir užpildė visus reikiamus dokumentus, kvietimo atvykti į Vilniaus universitetą R. Kondratas tuomet taip ir negavo. Tačiau vis vien atvažiavo į Lietuvą. Tai nebuvo taip paprasta. „Vienai iš mano žmonos giminaičių Lietuvoje pavyko parūpinti mums kvietimą atvykti į Sovietų Sąjungą. Atvažiavau su žmona ir vos metelių sūnumi. Praleidau čia šešis mėnesius. Universitetinius reikalus pasisekė sutvarkyti vietoje“, – prisiminimais dalijosi R. Kondratas. Svečiuodamasis Vilniuje 1972–1973 m. jis spėjo įsigilinti ir į Vilniaus universiteto istoriją. „Universitetą vertinu kaip savo antrąją Alma Mater“, – prisipažino muziejininkas.

Muziejus stiprintų sąveiką su visuomene

R. Kondratas puoselėja svajonę apie Vilniaus universiteto muziejų. „VU yra vienas seniausių Rytų Europos universitetų. Jis turi garbingą ir turtingą praeitį. Manau, kad reikia tą  praeitį – atminimą apie ją – išsaugoti. Be to, universitetas vis dar gyvuoja ir yra pirmaujantis Lietuvoje, todėl reikia rinkti nūdienos materialinę kultūrą, medžiagą apie universiteto dabartį“, – teigė R. Kondratas. Pasak jo, surinkus medžiagą visada kyla klausimas – kur ją padėti, kaip ją saugoti? Būtent tokiu momentu išryškėja muziejaus, kurio esmė ir yra kaupti, tinkamai saugoti ir tirti istorines vertybes, svarba.

Dar viena universiteto muziejaus funkcija būtų VU ir visuomenės sąveikos stiprinimas. „Muziejus galėtų paaiškinti žmonėms, kokį vaidmenį universitetas atliko šio miesto ir krašto istorijoje. Tikimės, kad tai sudomins jaunimą, pritrauks jį, motyvuos studijuoti būtent čia – universitete su sena ir garbinga istorija. Šiandien, kai konkurencija tarp aukštųjų mokyklų yra gana arši, universitetas suinteresuotas būti žinomas ir matomas“, – mintis dėstė R. Kondratas.

Planuojama, kad pirmas žingsnis kuriant universiteto muziejų būtų apžvalginės parodos parengimas ir pateikimas visuomenei. „Apžvalginėje ekspozicijoje galėtų būti trumpai pristatyta Vilniaus universiteto istorija. Dėmesys būtų skiriamas ne tik humanitariniams, bet ir kitiems mokslams“, – svarstė specialistas. Šios ekspozicijos pagrindą galėtų sudaryti šiuo metu prie VUB Mokslo ir kultūros paveldo centro veikiančio Mokslo muziejaus sukaupti eksponatai.

Kol kas opiausias klausimas yra tas, kur apžvalginė ekspozicija galėtų būti įkurdinta. „Galvoju, kad laikinai tokią parodą galima būtų atidaryti bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje. Ši salė pati yra kaip savotiškas muziejinis eksponatas, nes jos istorija siekia Jėzuitų kolegijos laikus. Taip pat galvojama ir apie Baltosios salės panaudojimą muziejaus reikalams, tačiau ji nėra pritaikyta neįgaliesiems, o ir vyresnio amžiaus žmonėms įkopti tenai yra sunku. Apžvalginė paroda turėtų būti prieinama visiems“, – sakė R. Kondratas.

Padalinių muziejams – konsultavimas ir pagalba

Vilniaus universitete jau veikia nemažai lokalių muziejų, įsteigtų įvairiuose fakultetuose. Dažniausiai tokių muziejų kūrimas ir priežiūra – tai savanoriškas entuziastų darbas. Pasak R. Kondrato, VU muziejus, kai jis bus įsteigtas, nepraris šių mažesnių muziejų, bet glaudžiai su jais sąveikaus.

„Mes sieksime suteikti jiems metodinę pagalbą, pagalbą, susijusią su jų muziejinių funkcijų koordinavimu, infrastruktūra“, – pažymėjo R. Kondratas. Pasak jo, fakultetų muziejai turėtų išlikti atitinkamų mokslo specialistų rankose. „Geologas geriau žino, kaip atrodo vienas ar kitas mineralas, o aš galėčiau tik patarti, kaip šį mineralą tinkamai saugoti, kaip jį kataloguoti ir eksponuoti“, – aiškino muziejininkas. Ateityje dirbant su mažais fakultetų muziejais jis mato savo vaidmenį kaip tam tikro koordinatoriaus ir patarėjo, padedančio šiems muziejams atrasti ir tarpusavio ryšius. Pasak jo, šiuo metu jokios komunikacijos tarp fakultetų muziejų nevyksta. Ir kiekvienas jų dirba sau.

Svarbus proveržis yra ir tai, kad jau nuspręsta, jog prie kiekvieno fakulteto muziejaus bus įsteigta pusė muziejininko etato. „Anksčiau būdavo taip, kad jeigu žmogus, prižiūrintis muziejų, išeidavo į pensiją ar mirdavo ir neatsirasdavo kito panašaus entuziasto – muziejus iš esmės nustodavo veikęs“, – teigė R. Kondratas. Muziejininkų etatai prie padalinių muziejų leis išspręsti šią problemą.

Nuo svajonės iki realybės

R. Kondratas planuoja bendradarbiauti ir su kai kuriais VU akademiniais padaliniais. Jo manymu, universiteto muziejaus įsteigimas ir plėtojimas paskatins tam tikrų specialistų poreikį. „Mes planuojame glaudžiai bendradarbiauti su Komunikacijos fakultetu, kuris rengia muziejininkus“, – pasidalijo savo planais R. Kondratas. Taip pat, pasak jo, šiandien jaučiamas mokslo istorikų trūkumas. „Tiesiog nėra specialistų, kurie išmanytų, pavyzdžiui, medicinos mokslų istoriją ar pan. Matyt, apie tokių specialistų rengimą reikėtų kalbėti su Istorijos fakulteto atstovais“, – sakė R. Kondratas.

Kol kas nėra žinoma, kada Vilniaus universiteto muziejus galėtų pradėti veikti. Šiandien tai labiau svajonė negu realybė. Nėra išspręstas nei muziejaus patalpų, nei finansavimo klausimas, tačiau R. Kondratui nestinga optimizmo. Pasak jo, universiteto muziejaus projektas bus įgyvendinamas laipsniškai, pagal turimas galimybes. Svarbiausia, R. Kondrato manymu, tai, kad praėjusių metų gruodžio 12 d. Senato komisija patvirtino Vilniaus universiteto muziejaus koncepciją ir pritarė jo steigimui, o jau šių metų sausio 7 d. pritarė ir Vilniaus universiteto muziejaus nuostatams. Tai yra svarbus žingsnis į priekį.