Gegužės 2-ąją Vilniaus universiteto Skandinavistikos centre lankėsi švedų poetas ir poezijos vertėjas iš danų į švedų kalbą Jonas Rasmussenas. Autorių visada žavėjo riba tarp vertimo ir asmeninės kūrybos, individalumo išlikimas verstiniame tekste.
Gimęs danų šeimoje, augęs Švedijos pietuose, Lundo mieste, kūrėjas ilgą laiką kentėjo nuo skaitymo sutrikimo ir turėjo kovoti, kad prisijaukintų kalbą. Pirmasis lūžis įvyko paauglystėje, kai J. Rasmussenas susižavėjo laipiojimu uolomis ir jam teko prisitaikyt prie jį supančios jaunuolių grupės, kad naujasis pomėgis neapkarstų: „Kiekviena uola, kiekvienas įrankis turėjo savo pavadinimą, tad reikėjo nemenkai pasistengti, kol viską išmokau ir galėjau prisitaikyti prie tos socialinės mažumos“, – teigia jis.
Vėliau jis ėmė mokytis vertimo, bet pats poetas pabrėžia, kad niekada nestudijavo danų kalbos, ją išmoko namuose, o tai jam suteikia nemenką pranašumą verčiant. J. Rasmussenas įsitikinęs, kad vertimas kaip valiutos keitimas yra neįmanomas, vertėjas turi išversti giluminus, ritminius kalbos bruožus. Švedas nedirba su jokia leidykla, tiesiog pats susiranda jį dominantį danų poetą, susisiekia su juo, nusiunčia vertimų pavyzdžius ir tik autoriui sutikus pradeda ieškoti, kas sutiktų išleisti. Liūdnai šypteli pripažindamas, kad poezija nėra pats perkamiausias žanras detektyvų apkaišytoje Švedijoje, tad be įvairiausių fondų ir programų paramos negalėtų išgyventi. Jį džiugina mintis, kad Danijos meno fondas (Statens kunstfond) aktyviai investuoja į danų literatūros plėtrą ir skiria išmokas ją verčiantiems.
J. Rasmussenas savo poetinį kelią, kaip ir daugelis, pradėjo nuo atsargių ir švelnių posmų apie meilę, tačiau greitai jų žavesys išblėso ir jis perėjo prie konceptualiosios poezijos. Rašytojas iš pradžių sugalvoja formą, o vėliau ją užpildo žodžiais. Būtent toks darbo pobūdis, mano autorius, padeda pasiekti taip norimą rezultatą – išreikšti neišreiškiamą, priversti skaitytoją plačiau mąstyti, žaisti su juo. Savo poetinį žaismą jis prilygina daugiareikšmiam vaiko verksmui ir tėvų pastangoms rasti atsakymą į mažojo troškimus.
Noras ieškoti to, kas nerandama, o gal ir visai nepaslėpta, aptinkamas jo prozinių eilėraščių rinkinyje „Ur mörkret över axeln“ (liet. „Iš tamsos per petį“, 2013), kuriame Tu ir Aš tarsi vienas asmuo išreiškia mintis apie vienos žymiausių XIX a. švedų feminisčių Viktorijos Benedictsson novelę „Ur mörkret“ (liet. „Iš tamsos“). J. Rasmussenas kūrinyje stengėsi išvengti bet kokio lytiškumo, siekė išsiaiškinti, kur yra riba tarp lyrinės prozos ir poezijos, tad pasirašė pseudonimu Sara Sum Jensson, kaip ir pati novelės autorė V. Benedictsson turėdavo slėptis po susikurtu netikru Ernsto Ahlgreno vardu.
Slėpynės truko iki išleidžiant „Ur mörkret över axeln“, o štai jau kitą poezijos rinkinį „Pappa mamma barn“ (liet. „Tėtis mama vaikas“, 2013) J. Rasmussenas parengė susilaukęs sūnaus. Įdomu, kad Švedijos žiniasklaidos dėmesį patraukė ne neįprastos formos poezija, verčianti apmąstyti asmenybės išorinį ir vidinį dialogus, o pogimdyminė tėvų depresija, kuri iki šiol nebuvo plačiai aptarinėjama visuomenėje. Kalbėdamas apie tai J. Rasmussenas nusijuokia ir sužaidžia šiame eilėraščių rinkinyje taikomą žaidimą „Aš niekada niekada“: „Niekada nemaniau, kad mano kūrinys bus aptarinėjamas beveik vien tik iš šios perspektyvos. Rašiau tarsi norėdamas išsipasakoti, pažiūrėti, kiek toli galima nueiti meluojant apie tiesą.“
Trokštantis išbandyti poezijos kraštutinumus, žodžio kaip formos ir poezijos formos talpumą bei ribas. Siekiantis išversti tai, kas neišverčiama, ir neprarasti giluminių šaltinių. Tylus stebėtojas J. Rasmussenas pripažįsta, kad sunkiau rašyti pačiam, nes vertimui nereikia įkvėpimo. Poezijos vertimas ir rašymas jo gyvenime, kaip ir kalbos mokymasis jaunystėje, panašus į laipiojimą uolomis – visada norisi sužinoti, kas kitoje uolos pusėje.
Komentarų nėra. Būk pirmas!