Vėsiomis gegužės naktimis Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bursų kiemelyje paslaptingai mirgėjo šviesa, persiliedavo spalvos, tarytum viduramžių deglai kovotų su ryškia mėnesiena ar kas keliolika minučių aušrą keistų saulėlydis. Čia Vilniaus universiteto apšvietimo tyrimų grupės mokslininkai vykdė psichofizinį eksperimentą, kurio tikslas – surasti patraukliausias apšvietimo sąlygas Vilniaus senamiesčio aplinkai.

1942 m. olandų mokslininkas Arie Andriesas Kruithofas suformulavo taisyklę, kad esant žemesnei apšvietai „malonų“ apšvietimą lemia „šiltesnė“ (žemesnės spalvinės temperatūros) šviesa. Jis nustatė „malonios“ spalvinės temperatūros intervalus įvairiems apšvietos lygiams. Kruithofo taisyklė yra plačiai taikoma apšvietimo technologijos srityje, tačiau ji sulaukdavo kritikos dėl eksperimentinio patvirtinimo stokos. Nei mokslininko laikais, nei dar daug dešimtmečių po jo nebuvo tokiems eksperimentams tinkamų šviesos šaltinių.

Vilniaus universiteto fizikų, informatikų ir psichofizikų pastangomis išradus ir sukūrus išmaniąją šviesos mašiną, atsirado unikali galimybė eksperimentiškai patikrinti Kruithofo taisyklę. Naudojant šviesos mašiną, kurią sudaro mikroprocesorinės sistemos valdomi keturių spalvų šviesos diodai (puslaidininkiniai šviestukai) ir valdymo įrenginys (pavyzdžiui, planšetinis kompiuteris ar išmanusis telefonas), galima keisti apšvietimo spalvinę temperatūrą, derinti spalvų perteikimo parametrus, reguliuoti šviesos fotocheminį ir fotobiologinį poveikį. Pastaroji savybė ypač svarbi naktiniam apšvietimui, kuris neturi sukelti nepageidaujamo žmogaus paros ritmo trikdymo.

Bursų kiemelis buvo pasirinktas kaip Vilniaus senamiesčiui būdinga uždara erdvė, tinkama eksperimentui su šviesos mašina. Eksperimente dalyvavo daugiau kaip 40 Vilniaus universiteto studentų ir darbuotojų. Kiekvienas jų, regai prisitaikius prie apšvietos lygio (tai trukdavo 5–10 min.), pasirinkdavo subjektyviai maloniausią ir patraukliausią spalvinę temperatūrą stumdydamas grafinės sąsajos slankiklį išmaniojo telefono ekrane. Telefone įdiegta programinė įranga generavo valdymo signalus, kurie dėl belaidės sąsajos akimirksniu perderindavo keturspalvius šviestukų telkinius dviejuose šviestuvuose, pakabintuose 4 m aukštyje. Išmaniuosius šviestuvus pagamino ir eksperimentus vykdė Fizikos fakulteto doktorantas Andrius Petrulis (vadovas prof. Artūras Žukauskas).

Nepaisant didelės individualių pasirinkimų sklaidos, eksperimento duomenys kokybiškai patvirtino Kruithofo taisyklę. Tačiau vidutinės pasirinktosios spalvinės temperatūros vertės gerokai skyrėsi nuo tų, kurios buvo postuluotos prieš 72 metus. Bursų kiemelio aplinkoje, kuri yra tipinė Vilniaus senamiesčiui, vidutinė patraukliausia spalvinė temperatūra naktinio apšvietimo sąlygomis pasirodė esanti 3200±400 K. Atsižvelgus į fotobiologinį saugumą, gautos mažesnės 2700±300 K vertės. Įdomu, kad, svarstant naująjį Vilniaus miesto apšvietimo projektą, universiteto mokslininkai senamiesčio apšvietimui pasiūlė naudoti 2600–3000 K spalvinę temperatūrą, kuri atitinka dabar jau eksperimentiškai patvirtintą fotobiologiškai saugų ir vizualiai patrauklų apšvietimą.

Šio tyrimo rezultatai bus pristatyti 2014 m. birželio mėn. Italijoje vyksiančiame 14-ajame apšvietimo mokslo ir technologijos simpoziume, kur tikimasi sulaukti tarptautinės mokslo bendruomenės dėmesio.

Tyrimas atliktas vykdant Lietuvos mokslo tarybos remiamą projektą MesoLED.