Lietuvos mokinių mokymosi rezultatai jau dešimtmetį negerėja, o naujausi tyrimai rodo, kad ketvirtadalis moksleivių nepasiekia bazinio žinių lygio. Ir nors aukštosios mokyklos kasmet išleidžia per tūkstantį naujų pedagogų, dirbti pagal šią specialybę pasirenka vos ketvirtadalis jų. Tuo tarpu mokyklose daugiau nei pusė mokytojų yra vyresni nei 50 metų, rašoma pranešime spaudai.

Šie ženklai rodo, kad Lietuvos švietimo sistemai būtini kardinalūs pokyčiai. Ir jie jau vyksta: nauja pedagogų rengimo ir jų įdarbinimo tvarka skatins šią specialybę rinktis tuos, kurie išties pasiryžę dirbti mokytojais ir gebės ne tik mokyti kitus, bet ir mokytis patys. Mokiniams naujas galimybes suprasti mus supantį pasaulį ir atrasti savo pašaukimą atvers specialūs centrai ir laboratorijos. Apie Lietuvos švietimo sistemos laukiančius pokyčius kalbamės su Vilniaus universiteto studijų prorektoriumi doc. dr. Valdu Jaskūnu.

Kokia pedagogų rengimo pertvarkos Lietuvoje esmė, pagrindinis siekis?

Mes suprantame, kad šiais laikais žinios labai greitai sensta. Įgūdžių reikia naujų, o mes vis dar inertiškai judame toje sistemoje, kuri rengė mokytojus prieš 30 metų. Ir ši sritis vis dar reprodukuoja tą patį, ko ji mokė 8-ajame dešimtmetyje. Tokia sistema negali sukurti pažangos ir dėl to mokinių pasiekimai negali būti geri.

Pertvarka akcentuojame, kad esami pedagogų rengimo būdai, jų ugdymas specializuotame universitete yra pasenę. Mokytojų ugdymui svarbi aplinka, mokslinė įvairovė, todėl šioje srityje pažengusios šalys perėjo prie mokytojų rengimo įvairiapusiškuose universitetuose, įvairių disciplinų aplinkoje. Tokį kelią pasirinko ir Lietuva.

Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose numatoma sukurti tris nacionalinius pedagogų rengimo centrus. Kaip tai pakeis esamą situaciją, kokią naudą suteiks?

Šiuo sprendimu ir yra siekiama būsimiesiems mokytojams suteikti įvairiapusiškumo. Be to, duomenys rodo, kad mokytojai į mokyklas ateina iš geografiškai artimesnių aukštųjų mokyklų. Šie trys centrai geografiškai padengia visą Lietuvą, o vienas iš reikalavimų jiems yra palaikyti artimus ryšius su to regiono mokyklomis.

Šiaulių universitetas buvo pasirinktas kaip turintis gilias pedagogų rengimo tradicijas, Vilniaus universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas – kaip įvairiapusiai universitetai.

Keisis ir pedagogų rengimo turinys. Pavyzdžiui, bus vykdomos integruoto gamtamokslinio ugdymo studijų programos, kurios parengs mokytojus, galinčius derinti pagrindines gamtos mokslų disciplinas. Tai – visiškai nauja kregždė, nukreipta į problemą, orientuoto ugdymo, pasaulio pažinimo fenomeną.

Vaikai nepažįsta pasaulio kaip biologai, chemikai ar fizikai, todėl svarbu, kad ir mokykloje atsirastų į paties vaiko pažinimą orientuoti metodai. Tačiau tam reikia parengti mokytojus, kurie bus pasiruošę ir gebės ugdymo procese integruoti gamtos mokslų disciplinas.

Dar viena nauja Vilniaus universiteto studijų programa – vaikystės pedagogika. Kodėl būtent ji?

Balandžio mėnesį Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras paskelbė tyrimą, kuris patvirtino, kad Lietuvoje labiausiai trūksta būtent gamtos mokslų ir pradinio ugdymo mokytojų. Dėl to mes ir parengėme vaikystės pedagogikos programą, kuri turi dvi pedagogines specializacijas – ikimokyklinio ugdymo ir pradinio ugdymo. Šioje studijų programoje integruojamos ir plėtojamos naujausios pedagogikos, psichologijos, švietimo antropologijos, filosofijos, sociologijos ir kitų tarpdalykinių vaikystės fenomeno tyrimų ir ugdymo praktikos idėjos.

Tačiau Lietuvoje trūksta ir kitų sričių mokytojų – lietuvių kalbos, matematikos, informatikos. Tapti pedagogais galima ne tik pasirinkus lygiagrečias studijas. Pavyzdžiui, jei turite mokyklose dėstomo dalyko bakalauro laipsnį, pasirinkę vienerių metų trukmės profesinės pedagogikos studijas galite įgyti mokytojo kvalifikaciją ir dirbti mokykloje.

Būsimieji pedagogai ne tik studijuos, bet ir turės atlikti pedagoginę praktiką – kaip tai veiks?

Iki šiol baigę studijas mokytojai, neturėdami jokios patirties, būdavo įmetami į mokyklas kaip lygūs su lygiais. Pradėti karjerą jie turėjo nuo pačių nepalankiausių sąlygų ir tai daug ką atbaidydavo.

Prižiūrima praktika yra neatsiejama mokytojo pasirengimo dirbti mokykloje dalis. Baigę studijas jie vienerius metus eis dirbti į mokyklą kaip jaunesnieji mokytojai ir turės du supervizorius – vieną skirs universitetas, o kitą pati mokykla. Jie padės įtvirtinti studijų metu gautą žinių bagažą, įsilieti į mokyklą, į darbinę aplinką.

Tai yra karjeros pradžios etapas, suteikiantis daugiau saugumo, pasitikėjimo toje aplinkoje, padedantis adaptuotis. Kita vertus, yra ir finansinių paskatų, kurios turėtų padidinti trauką mokytojauti.

Koks likimas laukia Lietuvos edukologijos universiteto – lektorių, studentų?

Lietuvos edukologijos universitetas jungiasi su Vytauto Didžiojo universitetu ir savo veiklas perkelia į Kauną. Kol kas susitarimas yra toks, kad studentai, kurie pradėjo studijas Vilniuje, jas čia ir pabaigs, nebent patys norėtų persikraustyti į kitą aplinką. Tačiau puikiai suprantame ir tai, kad Lietuvos edukologijos universiteto veikla Vilniuje neabejotinai trauksis ir tai neišvengiamai turės poveikį studijų kokybei. Todėl aš visai nenustebčiau, jei studentai pasirinktų tęsti studijas tose pačiose ar panašiose programose kitur, pavyzdžiui, pereitų studijuoti į Vilniaus universitetą.