Balandžio 25–26 d. vyko tarpfakultetinės keliautojų sporto varžybos Rektoriaus taurei laimėti ir Vilniaus universiteto žygeivių sąskrydis.

Geriausiai tarpfakultetinėse varžybose sekėsi Medicinos fakulteto komandai, kuri po 30 metų pertraukos iškovojo čempiono titulą. Antroje vietoje liko Matematikos ir informatikos fakulteto, trečioje – Fizikos fakulteto atstovai. Toliau vietas fakultetai pasiskirstė taip: IV vieta – Gamtos mokslų f., V – Komunikacijos f., VI – Chemijos f., VII – Ekonomikos f., VIII – Tarptautinio verslo mokyklai.

Šiuose renginiuose dalyvavo per 150 keliautojų ir jiems prijaučiančiųjų. Varžybos ir sąskrydis vyko nuostabioje, jau ne kartą išbandytoje vietoje – prie Meros upelio. Mera iki stovyklavietės vingiuoja iš pelkingų miškų, kuriuose buvo parengtas orientavimosi žygis su kuprinėmis – pėsčiųjų „ralis“. Pėsčiųjų ralyje užsiregistravo 26 komandos, kiekvienai jų buvo skirtos 6 valandos ir 30 minučių įveikti apie 15 km ilgio (oro linija) trasą. Komandoms užsiregistravus buvo duota užduotis susikurti savo komandos vėliavą, kurią narsuoliai nešėsi per miškus. Ištraukus burtus, iškart prasidėjo startai – komandos buvo išleidžiamos į mišką kas 3 minutes. Taisyklė „pirmas išėjau – pirmas atėjau“ ralyje tikrai neveikė. Ne visos komandos spėjo įveikti trasą per kontrolinį laiką, o kitos ir į sąskrydžio atidarymą grįžo jau sutemus. Pėsčiųjų ralis nebuvo vien pasivaikščiojimas Pabradės miškais – miške įrengtus kontrolinius punktus komandos turėjo rasti orientuodamosi pagal žemėlapį ir kompasą arba pažymėti žemėlapyje eidamos pagal duotą trajektoriją. Visiems susirinkus į stovyklą ir įsikūrus prasidėjo vakarinis šurmulys su dainomis ir šokiais prie didžiulio sąskrydžio laužo, kuris tęsėsi iki paryčių.

Antroji sąskrydžio diena dalyvių neprivertė savo sunkių kuprinių temptis per miškus – jiems buvo paruoštas netrumpas kliūčių ruožas, kurį komandos lyderės įveikė per 9 minutes ir 45 sekundes. Užduotys buvo parengtos ant Meros upelio ir greta jo. Pirmiausia dalyviai turėjo pereiti upę lygiagretėmis, už jų laukė dar vienas paruoštas upės įveikimo būdas – įtemptas lynas su papildoma virve prisilaikymui. Trečioji, dalyvių sunkiausiai įveikta užduotis – tai buomo nuleidimas ir perėjimas juo. Čia buvo daugiausia išsimaudymų vandenyje, mat nuleistas buomas nėra labai stabilus, o turėklą padirbti taip pat keblu. Gana daug jėgų reikalaujanti užduotis kai kurias komandas smarkiai sugaišino. Komandoms perėjus savo nuleistą buomą teko bėgti ir per natūralų, bebrų paruoštą buomą. Pabėgėję komandų nariai turėjo peršokti upelį pasinaudodami švytuokle – virve, pakabinta ant medžio, pasvirusio virš upelio. Linksmai paskraidžius švytuokle ir palaksčius palei Merą iš antros upės pusės reikėjo susirištais neštuvais į stovyklą parsigabenti „sužeistąjį“ – lengvą pušinį rąstigalį. Stovykloje iškėlus vėliavą ir įžiebus ugnį, kliūčių ruožo rungtis baigėsi. Išsiaiškinus sąskrydžio komandas nugalėtojas bei prizininkus, baigėsi ir varžybos…