Sausio 26 d. iškilmingos Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto žiemos diplomų teikimo ceremonijos metu buvo paskelbti ir apdovanoti Kazimiero Motiekos fondo prizo, skiriamo už geriausią studijų metų mokslo daktaro disertaciją, laimėtojai dr. Justinas Bagdžius ir dr. Alaa Al Dakour Al Aridi. Ši premija (2500 eurų kiekvienam) buvo skirta bendradarbiaujant fondui ir VU Teisės fakultetui, o jos tikslas – skatinti teisės mokslo vystymąsi. Šventės metu prizą įteikė fondo atstovas Albertas Šekštelo.

„Kazimiero Motiekos fondas šiemet išrinko apdovanoti du lygiavertiškai puikius teisės mokslų daktaro darbus ir padalinti premiją perpus. Negalėjome išskirti vieno nugalėtojo, nes abu darbai itin stiprūs skirtingose teisės srityse, – sakė fondo atstovas, advokatų kontoros „Motieka ir Audzevičius“ partneris dr. Rimantas Daujotas. – Steigdami šią stipendiją siekėme skatinti akademinius pasiekimus, remti teisės mokslo pažangą ir įkvėpti būsimus mokslininkus ateityje vykdyti reikšmingus tyrimus teisės srityje.“

Fondo prizo laimėtojai savo moksliniuose darbuose gilinosi į skirtingas temas. J. Bagdžius nusprendė tirti su teismų darbu susijusią problemą ir parengė disertaciją „Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą“. A. Al Aridi disertacijoje „Hibridinio karo problema tarptautinėje teisėje“ (angl. „The Problem of Hybrid War in International Law“) nagrinėjo hibridinio karo keliamus iššūkius teisei ir galimus sprendimus.

K. Motiekos fondo prizo laimėtojai

Priėmus sprendimą siekti daktaro laipsnio ir rengti disertaciją toliau laukia ilgas kelias, o rengiant mokslinį darbą susikaupimo ir disciplinos ne visada pakanka, reikia ir šalia esančių artimųjų bei kolegų palaikymo. Būtent apie šį gyvenimo etapą ir jo patirtis papasakojo premijos laimėtojai J. Bagdžius ir A. Al Aridi.

Kaip apskritai nusprendėte toliau tęsti teisės studijas doktorantūroje ir kodėl gilinotės būtent į tokią disertacijos temą, kokią pasirinkote?

Justinas. Disertacijos temą aš pats pasirinkau dar tada, kai reikėjo rašyti magistro darbą. Aš ją pats sugalvojau, nes pamačiau, kad visiškai neanalizuotas institutas. Studijuodamas teisę dirbau advokatų kontoroje ir pamačiau, kad jis tikrai niekur nėra tirtas teisės mokslo darbuose. Tad pirmas etapas buvo magistro darbas šita tema. Na, o sėkmingai apgynęs magistro darbą, iš kolegų ir dėstytojų gavau paskatinimą toliau šią temą vystyti atliekant mokslinį tyrimą.

Alaa. Prieš tai jau turėjau tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių magistro laipsnį, o vėliau nusprendžiau Vilniaus universitete studijuoti dar vieną magistrantūros programą – tarptautinę teisę ir Europos Sąjungos teisę. Visada svajojau tęsti doktorantūros studijas, kad turėčiau daugiau žinių ir galėčiau atlikti daugiau tyrimų tam tikromis specifinėmis tarptautinės teisės temomis.

Kur šiuo metu dirbate, ar tai susiję su disertacijos tema?

Justinas. Dirbu teismų sistemoje, Nacionalinėje teismų administracijoje. Man visada teismų darbas buvo įdomus ir disertacijos tyrimo metu daug analizavau teismo ir teisėjo darbą, į kokius klausimus turi atsakyti teismas, kokia yra susiformavusi praktika ir kaip ji atitinka tą institutą ir tuos tyrimo rezultatus, kuriuos gavau taikydamas mokslo metodus.

Alaa. Šiuo metu dirbu privačiame sektoriuje, didelės rizikos tyrimų padalinyje (FIU) ir savo disertacijos tema dėstau VU Teisės fakultete. Anksčiau, kai dar gyvenau Libane, dirbau Jungtinėse Tautose. Tiesą sakant, ten ir susipažinau su tarptautine teise ir jos svarba.

K. Motiekos fondo prizo laimėtojai

Sprendimas rašyti disertaciją yra rimtas žingsnis, tai bent ketverių metų įsipareigojimas. Kas šiame kelyje jus labiausiai palaikė? Ar artimieji, ar kiti žmonės? Ar tiesiog pati idėja?

Justinas. Labiausiai palaikė tėvai, šeima. Visada jaučiau draugų palaikymą, jie klausinėjo: kada parašysi, kiek jau parašei? Vadovas, žinoma, irgi palaikė. Atsimenu, buvau dar I doktorantūros kurse, vyko įvadinės paskaitos ir buvo susitikimas su daktare Dovile Valančiene. Dar iki šiol atsimenu jos pasakymą, kad, nepaisant to viso palaikymo, rašydamas disertaciją visada jausiesi lonely, stressed and depressed. Tai tikrai pasitvirtino, nes kai reikia parašyti, susirinkti medžiagą, tada palaikymą tu jauti, bet esi vienas su tema ir tyrimu, kurį atlieki, ir tik tavo darbas gali duoti tą rezultatą, kurio nori.

Alaa. Žinoma, sprendimą turėtų priimti ne tik disertaciją rašantis asmuo, šalia turėtų būti ir kitų žmonių, kurie jį palaikytų. Jau vien mintis palikti savo šalį ir rašyti disertaciją kitoje šalyje yra didžiulis iššūkis, bet vis dėlto – kaip žinome, kai nusprendi ką nors daryti, visada turi dėl to sunkiai dirbti. Lietuva iš tiesų suteikė man šią puikią galimybę, taip pat ir ankstesni mano vadovai Vilniaus universitete, kurie ir toliau mane palaikė visos šios kelionės metu. Taip pat, žinoma, mano šeima. Apskritai viskas susiveda į paramos sistemą ir, žinoma, reikėtų šiek tiek pagirti ir save, nes jei nebūtum pakankamai atsidavęs siekti savo tikslo – galų gale ir nesugebėtum to padaryti.

Klausimas tik Alaa. Kaip nusprendėte studijuoti būtent Lietuvoje?

Alaa. Sakyčiau, tai graži istorija ir šiek tiek atsitiktinumas. Anksčiau apie Lietuvą net nebuvau girdėjęs, bet kai studijavau magistrantūroje Libane ir atlikau tyrimą apie jūrų sienas ir jūrų teisę, viena iš bylų buvo apie Lietuvą. Tai buvo pirmas kartas, kai apie ją išgirdau. O galimybė atsirado todėl, kad mano gimtajame Libano universitete buvo programa, pagal kurią galima studijuoti magistrantūrą užsienyje, ir aš turėjau du pasirinkimus: galėjau tai daryti Bochumo universitete Vokietijoje arba Vilniaus universitete. Laimei, pasirinkau Vilniaus universitetą, nes jis man atrodė unikalus ir tai buvo nauja šalis, kurią galėjau išbandyti ir kurti čia savo gyvenimą. Nuo to laiko įsimylėjau šią šalį, čia studijavau, čia dirbu jau 4–5 metus, todėl dabar save jau laikau pusiau lietuviu. Išlaikiau kalbos egzaminą ir Lietuvos Konstitucijos testą. Nepasakyčiau, kad labai užtikrintai vartoju kalbą darbe, bet kasdieniame gyvenime tikrai susitvarkau be problemų.

Ar nebūna sunku, o gal kartais ir nuobodu, tiek savo laiko skirti vienai sričiai? Ar būna kartais tokių labai sunkių akimirkų, kai jautiesi visiškai išsekęs, ir kas tokiu metu, jeigu taip nutinka, labiausiai padeda?

Justinas. Nežinau, ar čia atsakinėti, nes skaitytojai pamanys, kad nerimtas studentas buvau, nes dažniausiai dirbdavau iki paskutinės termino dienos. Tie 6 metai nereiškia, kad tu sėdi visą laiką ir rašai disertaciją. Galbūt kas nors taip ir daro, tyrimus atlieka. Nustatytas terminas man būdavo papildomas motyvatorius tuos darbus užbaigti. Be to, čia ne paslaptis, didžiulė motyvacija yra tai, kad pats moki už mokslą, ypač kai moka tėvai. Juk negali sau leisti prabangos studijų metais nieko nedaryti su tyrimu ir laukti, kol tie metai praeis.

Alaa. Iš tiesų pasitaiko tokių akimirkų. O pagrindinis iššūkis man buvo tai, kad visą laiką ne tik mokiausi ir rašiau, bet ir dirbau. Po darbo visą laiką turėjau skirti tyrimams, o daugelį dienų tarp darbo ir studijų tekdavo dirbti iki 16 valandų. Buvo daug dienų, kai jaučiausi, kad labai atsilieku nuo darbo ir turiu labiau susikoncentruoti, jaučiausi taip, lyg išvis nebenoriu tęsti. Tai iššūkiai, su kuriais susiduria dauguma žmonių ne tik darbe ar studijose, bet ir gyvenime apskritai. Tačiau svarbiausia – išlaikyti motyvaciją, tiksliai žinoti, kodėl darote tai, ką darote, ir koks turėtų būti jūsų projekto rezultatas – tai svarbiausia. Ir man labai pasisekė, kad rašiau disertaciją būtent šia tema, nes hibridinis karas šiuo metu aktualus ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Būtent tai ir paskatino mane veržtis į priekį, kad baigčiau darbą, sugalvočiau unikalių pasiūlymų ir galiausiai baigčiau doktorantūrą.

Ar būna tokių momentų, kai aplanko jausmas ,,Man pavyko“ ir džiaugiatės savo ilgo darbo rezultatais?

Justinas. Visada stengiesi daryti geriausiai, kaip tik gali, ir vis tiek lieka mintis, kad galbūt galėjau padaryti geriau. Pirmas tikrai malonus pasitenkinimo momentas buvo, kai iš vadovo ir recenzento gavau atgalinį ryšį – jiems įdomu ir patiko. Galbūt tu pats kritiškiau žiūri į savo darbą, o kitas iš šalies perskaitęs visai kitaip įvertina.

Kalbant apie disertaciją, nustebino ir recenzijos, juk ruošiesi gynimui ir lauki jo. Žinai, kad gynimo komisijoje tikrai solidūs žmonės, jie darbą perskaito ir turi pateikti atsiliepimus. Gavęs visas recenzijas supratau, kad nėra kliūčių, aš nematau jokių kritinių klaidų ar pastabų, kuriose būtų sakoma, kad aš ne tai išanalizavau, kad išvados nepakankamos ir neparemtos tyrimo rezultatais. Atsiliepimai labai gerą įspūdį paliko, nes visi komisijos nariai buvo labai nuoširdūs ir sakė, kad tikrai įdomu darbą skaityti, nenuobodu. Tad ir pačiam buvo gana malonu.

Alaa. Tokių akimirkų buvo daug. Prisimenu, kai stažavausi Vokietijoje, kur atlikau mokslinius tyrimus, sugalvojau keletą naujų teorijų. Geriausias jausmas, kai atrandi naujų teisės spragų, kurios anksčiau nebuvo atrastos. Kai kurie žmonės mano, kad perdedu, kai tai sakau, bet aš tikrai šokinėjau iš laimės, kai pavykdavo paaiškinti tas spragas ir rasti būdų, kaip jas ištaisyti. Kartais idėjų sugalvodavau net miegodamas, o atsibudęs apie jas kalbėdavau toliau.

Viena iš pačių geriausių akimirkų buvo, kai prieš disertacijos gynimą gavau savo darbo kopiją. Kai pamatai jį ant popieriaus, sutvarkytą ir išspausdintą, atrodantį taip, kaip jis turėtų atrodyti – ne tik idėjų rinkinį savo galvoje, iš tiesų supranti, ką sukūrei. Ir, žinoma, nuostabus jausmas, kai gindamas disertaciją gauni 5 balus iš 5 galimų ir sulauki gerų žodžių iš savo vadovų bei srities profesionalų.

Kaip atrodo disertacijos rašymo kasdienybė? Anksti keliatės, metodiškai dirbat ar kažkaip kitaip? Ar apskritai yra disciplinos, dienotvarkės taisyklės?

Justinas. Bandžiau įvairius metodus ir tikrai būdavo momentų, kai apimdavo panika… Pirmiausia disertacija atsirado galvoje – aš kalbu, pasakoju vadovui, pasakoju kitiems kolegoms doktorantams. Sakau – man leistų žodžiu gintis, aš dabar galėčiau apsigint, tačiau reikia viską suguldyt į tekstą. Tai sunkus darbas – atsisėsti ir parašyti gerą sklandų tekstą. Visada bandai disciplinos laikytis, galiausiai niekas taip gerai neveikia, kaip artėjanti termino pabaiga.

Buvau darbe pasiėmęs beveik 5 mėnesius atostogų tam, kad parašyčiau disertaciją, tačiau nepavyko to padaryti. Jaučiau šiokį tokį nusivylimą, kad nepavyko, galvojau, susitvarkysiu ir užbaigsiu tą klausimą. Deja. Jau po metų vėl bandžiau. Tada sau pasakiau – šie metai bus mano metai. Tai buvo 2022-ieji, nuo sausio 1-os grįžau pas savo tėvus, užsidariau nuo išorinio pasaulio ir tiesiog sėdėjau ir rašiau.

Alaa. Nemanau, kad yra konkretus tvarkaraštis, kurį galite susidaryti, viskas priklauso nuo jūsų gebėjimo organizuoti savo laiką ir nuo situacijos, kurioje esate. Kartais per vakarą sugebėdavau parašyti 10–15 puslapių, o kartais visai nieko nerašydavau. Tai visada priklauso nuo skyriaus, prie kurio dirbate, ir nuo to, ką iki šiol parašėte disertacijoje. Kartais gali kilti nauja idėja, kuri atrodo dar aktualesnė už tai, ką parašei anksčiau, todėl galiausiai tai pakeiti. Būtent šie dalykai daro didžiausią įtaką disertacijos rašymo procesui.

Galiausiai – kuo konkrečiai jūsų disertacija gali būti naudinga teisės mokslui, kokias svarbiausias išvadas padarėte?

Justinas. Aš manau, kad mano disertacija yra naudingiausia teisės taikytojams, t. y. teisėjams. Pastebėjau, kad yra užkurtas formalusis laidavimo taikymo mechanizmas, kai laidavimas yra taikomas, jeigu yra formaliai atitinkamos visos sąlygos ir yra parengtas motyvuotas prašymas, kurį dažniausiai parengia advokatai – pakankamai gražiai ir nepriekaištingai.

Nors laidavimo atvejų sąlyginai nėra daug, iki 2 tūkst. per metus, aš vis dėlto manau, kad jų yra per daug. Labai išryškėjo automatiškumas, kai buvo kriminalizuotas vairavimas neblaiviam, ir dabar beveik penktadalis yra atleidžiami pagal laidavimą. Teismas, nuspręsdamas atleisti nusikaltusįjį pagal laidavimą, išreiškia pasitikėjimą. Tačiau kartu jis konfiskuoja automobilį, kad atimtų galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, ir dar nurodo skirti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Vadinasi, teismas vienu teisės taikymo aktu priima du skirtingus sprendimus. Jeigu yra sprendimas pasitikėti ir nepasitikėti, vadinasi, bendras sprendimas – nepasitikėti. Kaip matematika – pliusas minusas lygu minusas. Čia viena tokių išvadų.

Alaa. Pati tema išryškino pagrindines teisės spragas, ypač tarptautinėje humanitarinėje teisėje ir tarptautinėje teisėje, būtent dėl jėgos panaudojimo siekiant suvaldyti kibernetines operacijas ir hibridinius veikėjus. Rašydamas sugalvojau naujų sprendimų, kaip kovoti su tokiomis spragomis ir panaikinti tam tikras tarptautinės teisės problemas. Mano daktaro disertacijoje yra daug pasiūlymų, įskaitant (bet neapsiribojant) pasiūlymus tokiose srityse kaip civilių tiesioginis dalyvavimas karo veiksmuose, ypač kibernetinėje erdvėje, kuri šiais laikais yra gana aktuali ir sudėtinga, teisinės pilkosios zonos ir daugelis kitų. Tiesą sakant, tai aktualu ne tik dabar. Dėl naujų technologijų, kurios yra kuriamos ir tobulinamos, tai išliks aktualu ir artimiausioje ateityje.