Spalio 11-ąją Teisės fakultetas pasitinka 375-ąsias įsteigimo metines. Kazimiero Leono Sapiegos idėja, materialus indėlis ir pastangos lėmė, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos 1641 m. spalio 11 d. išleista privilegija įsteigtas Vilniaus universiteto Teisės fakultetas. Vėlesnės kartos per šimtmečius puoselėjo, tobulino ir vedė fakultetą į priekį. Dabar VU Teisės fakultetas – teisės mokslo lyderis Lietuvoje.

Kur glūdi fakulteto ilgaamžiškumo, pripažinimo, įvertinimo ir stiprybės paslaptys? Kas garbius teisininkus, praktikus, skatina dėstyti? Mintimis dalijasi šio fakulteto bendruomenės atstovai.

Viešosios teisės katedros prof. Egidijus Šileikis, Konstitucinio Teismo teisėjas: 

Prof. Egidijus Šileikis. L. Vaitkutės nuotrauka

Istoriškai ir politiškai, ypač pagal valstybingumo raidą, Teisės fakultetas turėtų būti suvokiamas, puoselėjamas ir plėtojamas ne tik kaip vienas seniausių VU struktūros organizacinių ir vertybinių komponentų, bet ir kaip išskirtinis Lietuvos teisės sistemos elementas. Visų pagrindinių valstybės teisės aktų, pirmiausia – Konstitucijos, o toliau – Civilinio, Darbo, Baudžiamojo kodeksų ir kitų įstatymų, rengėjų grupių pagrindą sudarė fakulteto dėstytojai. Daugelis jų tebedirba fakultete ar palaiko su juo ryšius, taigi skleidžia savo patirtį jaunesniems kolegoms bei studentams. Du fakulteto dėstytojai  –  dr. Kęstutis  Lapinskas ir dr. Jonas Prapiestis  –  yra Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai, o tarptautinės teisės specialistas dr. Pranas Kūris – vienas pagrindinių šio akto formuluočių bendraautorių ir redaktorių.

Teisės fakultete parengti pirmieji įtakingiausi Lietuvos teisės sritis atskleidžiantys vadovėliai, monografijos – Lietuvos civilinės teisės, civilinio proceso teisės, darbo teisės, baudžiamosios teisės studijų priemonės, sulaukusios didelio dėmesio ne tik tarp studentų, bet ir tarp advokatų, notarų, teisėjų, prokurorų.

Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjų daugumą 1993–2016 m. sudarė būtent VU Teisės fakulteto dėstytojai (šiuo metu keturi iš devynių teisėjų dėsto fakultete). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjais dirba ar dirbo gausi fakulteto dėstytojų grupė: tarp jų – net keturi baudžiamosios teisės dėstytojai, trys civilinės teisės specialistai. Tarptautiniuose teismuose – Europos Žmogaus Teisių Teisme, Europos Sąjungos Teisingumo Teisme ir Bendrajame Teisme – teisėjais dirba ar dirbo net keletas Lietuvos valstybės deleguotų šio fakulteto dėstytojų, tarp jų – Egidijus Kūris, Egidijus Bieliūnas, Vilenas Vadapalas, Pranas Kūris. Lietuvos notarų, prokurorų ar advokatų daugumą sudaro būtent Teisės fakulteto absolventai.

Dauguma VU Teisės fakultetą pasirinkusių ir baigusių studentų savo studijas sieja su svajonės įgyvendinimu ar ambicingai išsikelto uždavinio įvykdymu. Šiais požiūriais mūsų fakultetas neatskiriamas nuo Lietuvos valstybingumo, teisės sistemos raidos. Tai itin akivaizdu pastaraisiais mėnesiais kilus plačioms diskusijoms dėl naujos – šiuolaikinės, liberalesnės – Darbo kodekso koncepcijos. Jos parengimui vadovavo fakulteto dekanas prof. Tomas Davulis.

Kas mane skatina likti ir dėstyti VU Teisės fakultete? Profesoriaus krėslą 2005 m. gavau tarsi avansu, palyginti jaunas – 38-erių. Todėl nebuvau spėjęs grąžinti fakultetui akademinių „įsiskolinimų“, kai 2008 m. buvau paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju 9 metų kadencijai. Net nekilo minčių pasinaudojus proga nutraukti ar susiaurinti  ryšius su fakultetu, be kurio tikriausiai nebūčiau tapęs konstitucinio teisingumo vykdytoju. Beveik kiekviena išvyka į fakultetą buvo ir tebėra akademinė atgaiva nuo įprastų teismui būdingų organizacinių procesinių įtampų, alinančių kolegialių diskusijų dėl tiriamo įstatymo vertinimo ir Konstitucijos aiškinimo bei taikymo konkrečioje byloje.

Darbas fakultete suteikia daugiau galimybių išreikšti individualumą, patirti teorinio mokslinio bendravimo su studentais ir katedrų kolegomis žavesį.

Privatinės teisės katedros prof. Vytautas Mizaras, advokatas: 

Man asmeniškai svarbiau, kad VU ir kartu Teisės fakultetas būtų konkurencingi ne tiek Lietuvoje, kiek Europoje. Lietuva yra pasaulio dalis ir dėl to nenorėčiau apie manąją Alma Mater kalbėti vien nacionaliniu lygiu. Kreipiu link to, kad galvotume ne apie praeities šimtmečius, o apie ateitį – bent jau dešimtmečius.

Prof. Vytautas Mizaras. G. Žilinsko nuotrauka

Universitetas pirmiausia yra žmonės, kurie ateina čia kaip į mokymosi ir mokslo namus: siekti pažinimo. Universitetas nėra – ir norėčiau, kad niekada netaptų – „duodantis rinkai produktą“. Žmonės universitete turi įsitraukti ir būti įtraukti siekti išsilavinimo taip, kad gebėtų ne tik kažką žinoti, vadovaudamiesi kažkieno išgalvotomis taisyklėmis, bet svarbiausia – pažinti. Pažinti pasaulį  taip, kad žinotų, kaip kurti ateitį.

Universitetinis išsilavinimas nėra tik galėjimas įsitraukti į konkrečią darbo rinką ir būti tam tikros srities amatininku (kad ir ypač geru). Tai yra daug daugiau – galėjimas pažinti, suprasti ir praeitį, ir dabartį, kurti pažangesnę, teisingesnę, turiningesnę ateitį.

Kodėl mane vis dar traukia šis fakultetas Saulėtekyje? Todėl, kad ten yra saulėtekis. Jeigu ten būtų saulėlydis – tuomet abejoju, ar vykčiau. Noriu pažinti ir mokytis, dalytis savo patirtimi, žiniomis. Noriu kartu su studentais ir kolegomis kurti gražesnę ir pažangesnę Lietuvos visuomenę ir ateitį. Jokia kita veikla negali duoti tokios pridėtinės vertės, kaip akademinis darbas.

Neįsivaizduojate, kaip smagu ir išdidu matyti buvusius studentus, kurie dabar jau realiai kuria pažangesnę visuomenę. Aš tikrai manau, kad jeigu matai už save jaunesnius žmones, kurie už tave yra geresni, vadinasi, nepraleidai laiko veltui.

Mano mėgstama Alberto Einsteino frazė: „Mieli palikuonys! Jei nebūsite teisingesni, taikesni ir apskritai protingesni, nei esame arba buvome mes, tai tegul jus velnias griebia.“ Manau, kad Saulėtekis iš tikrųjų yra saulėtekis – nors ir labai norėčiau, kad Teisės fakultetas būtų senamiestyje…

Viešosios teisės katedros doc. Giedrė Lastauskienė, advokatė:

Teisininko profesija suteikia galimybę užsiimti pačia įvairiausia veikla – mūsų fakulteto absolventai tampa teisėjais, prokurorais, notarais, advokatais, politikais, verslininkais, o kartais dirba ir visiškai kitokį, su teise niekuo nesusijusį darbą.

Doc. Giedrė Lastauskienė. Nuotrauka iš asm. archyvo

Teisės fakultetas veikia didžiulės konkurencijos sąlygomis, todėl būtina suvokti, kokie turėtų būti mūsų pagrindiniai tikslai.

Mano vertinimu, fakultetas turėtų orientuotis į aukščiausio lygio teisininkų – analitikų, ekspertų –rengimą. Bet kokia itin siaura specializacija sudaro galimybę žmogui tapti labai geru tos srities specialistu, bet kartu paverčia jį paprasčiausiu amatininku (kad ir labai geru) ir susiaurina jo mąstymo ribas. Universitetas neturi štampuoti teisininkų, kurie sugeba tik žinoti aukščiausiųjų teismų sprendimus ir juos mechaniškai taikyti panašiose bylose – tokiems įgūdžiams universitetinės studijos nereikalingos.

Turime skatinti studentą įgyti kuo platesnį, būtent – universitetinį, išsilavinimą ir parodyti jam tokio išsilavinimo privalumus: kad jam būtų visiškai aišku, kodėl jis turėjo studijuoti teisės filosofiją, teisinį argumentavimą ar politinių teorijų istoriją. Būtent taip įsivaizduoju Teisės fakulteto misiją.

Galvodama apie savo profesiją ir veiklą, pirmiausia save identifikuoju kaip dėstytoją, o ne kaip advokatę – ir į klausimą, kuo užsiimu, net nesusimąstydama atsakau, kad dėstau VU Teisės fakultete.

Dėstymas ir advokatės praktika – abi profesijos viena kitą papildo. Net negaliu įsivaizduoti, kaip sugebėčiau skaityti paskaitas studentams, jei nebūčiau pamačiusi, kokia yra „gyvoji“ – realiai egzistuojanti teisė, pasireiškianti konkrečiais konkrečių bylų sprendimais.

Prisimenu, kaip būdami studentai laukdavome užsiėmimų, kuriuos vedė praktikai – advokatai, prokurorai, teisėjai, nes būtent jie sugebėdavo pavyzdžiais išaiškinti tas teorines nuostatas, kurių, nesuprastų, būdavome prisirašę storiausius sąsiuvinius.

Kita vertus, pedagoginį darbą lydinti galimybė (ir prievolė) skirti laiką gilesniam teisės pažinimui, teisės doktrinos studijoms sukuria prielaidas tam, kad taptum ir kitokiu praktiku. Susidūrimas su teisės mokslu iš esmės pakeičia bet kurio teisininko praktiko mąstymo ir samprotavimo būdą, o tai, esu  įsitikinusi, suteikia milžinišką impulsą keistis visai teisinei sistemai, kuri, kaip ir bet kuri uždara socialinė sistema, yra linkusi sustingti ir priešintis naujovėms.

Dirbdamas su studentais turi nuolatinę galimybę jausti realų gyvenimą ir neužsidaryti teisinių fikcijų pasaulyje. Šis darbas priverčia tave nesnausti ir išlaikyti didelį gyvenimo tempą. Tačiau kartu dėstytojo veikla reikalauja ir didžiulių pastangų.

Agnė Oseckytė, III kurso studentė, fakulteto Studentų atstovybės pirmininkė:

Prieš dvejus metus pasirinkau stoti į VU Teisės fakultetą, nes norėjau ne tik iškirtinės kokybės, visapusiško išsilavinimo, bet ir studijų, kurios kasdien skatintų mąstyti, kelti klausimus ir verstų ieškoti atsakymų.

Dabar, būdama jau trečiame kurse, iš studijų tikiuosi dar daugiau: diskusijų ir su dėstytojais, ir su studijų draugais, iššūkių, kurie priverstų tobulėti ir atrasti, ką reiškia sugebėti argumentuoti bet kokią poziciją, nepriklausomai nuo to, kokia yra tavo paties nuomonė vienu ar kitu klausimu. Teisės studijos skatina studentus grįsti savo sprendimus logika ir žiniomis.

Būti VU Teisės fakulteto studentu reiškia visada prisiimti atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus. Kiekvienam mūsų fakulteto studentui – juolab šio fakulteto alumnui – taikomi aukštesni standartai, nes mūsų studijos įpareigoja išmanyti ne tik teisinės sistemos subtilybes, bet ir politiką, kultūrą, meną: iš esmės viską, kas daro įtaką visuomenei ir joje vyraujančioms paradigmoms.

Agnė Oseckytė. Nuotrauka iš asm. archyvo

Teisės fakulteto studentai mokosi objektyviau įvertinti kiekvieną situaciją, nes neretai būtent jiems vėliau tenka priimti sprendimus, keičiančius pasaulį ir visuomenę, kurioje gyvename.

Kas mane „veža“ Teisės fakultete? Pirmiausia – jausmas, kad čia nuolat gaunu naujų žinių, tobulėju kaip asmenybė ir susipažįstu su skirtingais požiūriais bei žmonėmis. Labai džiaugiuosi, kad šį jausmą sukuria ne tik mano studijos, bet ir veikla Studentų atstovybėje.

Universitetas yra kur kas daugiau nei paskaitos, seminarai ar egzaminai. Tai – pažintys su kitais žmonėmis, įveikti ir neįveikiami iššūkiai, kurie tikrai priverčia rinktis, kokiu žmogumi, specialistu nori būti.

Man be galo patinka, kad mano studijos yra nuolatinis, nenutrūkstamas tobulėjimas – fakultetas iš kiekvieno studento reikalauja atsidavimo, užsidegimo ir dinamiškumo. Čia gali jausti: studentai skatinami išbandyti save dar universitete, kad susidūrimas su problemomis profesiniame gyvenime nebūtų netikėtas ir būtų įveiktas logiškai, racionaliai mąstant.

,,Veža“ ir tai, kad po penkerių metų galėsiu didžiuotis tiek savo Alma Mater, tiek savimi, nes savo studijoms atidaviau visą save ir iš jų pasiėmiau viską.

Tekstas publikuotas rugsėjo mėn. laikraštyje „Universitas Vilnensis“.