Vilniaus universitetas (VU) ir advokatų kontora GLIMSTEDT pakvietė į trečiąją šio semestro atvirų paskaitų ciklo LEAD paskaitą, skirtą socialiniams tinklams. Komunikacijos, kūrybingumo ir reklamos specialistas Tomas Ramanauskas sausakimšoje VU Teatro salėje susirinkusiems klausytojams papasakojo, ką socialiniai tinklai daro su mumis ir ką mes galime daryti su socialiniais tinklais.

„Mes esame socialios būtybės, kurioms reikia bendrumo, pripažinimo, meilės, artumo. Mes norime bendrauti ir tada, kai fiziškai to daryti negalime, kai nesame net viename kambaryje su žmogumi, su kuriuo norime bendrauti. Dėl to mes padarysime viską – išrasime raštą, telegrafą, garsą, vaizdą ir taip toliau“, – kalbėjo T. Ramanauskas.

Pasak jo, socialiniai tinklai, kurie atsirado kaip šių išradimų bendras rezultatas, ne visą laiką buvo tokie triuškinantys kaip dabar – iš pradžių viskas atrodė daug gražiau ir apie galimas grėsmes žmogui nebuvo mąstoma. Pradėję nuo anonimiško bendravimo IRC kanaluose, vėliau persikėlėme į internetinius forumus ir pirmuosius socialinius tinklus, kaip one.lt. Atsirado Skype ir MSN pokalbių programos, MySpace, o apie 2008 m. prasidėjo socialinių tinklų aukso amžius – susikūrė Tumblr, Spotify, Pinterest, Instagram, Snapchat, Tinder. Galiausiai 2015–2017 m. imta ieškoti įvairių alternatyvų, atsirado oponentai dominuojantiems socialiniams tinklams, kuriuos tie patys dominuojantys tinklai vėliau nusipirko (WhatsApp, Twitch, QQ).

Iš pirmo žvilgsnio socialinis tinklas atrodo idiliškai – tai mus sujungiantis bendravimo įrankis. „Bet kai pradedi kapstyti giliau, pradeda aiškėti, kad socialinis tinklas yra idealus informacijos surinkimo įrankis. Mes galvojame, kad su slaptažodžiu esame apsaugoti, kad niekas mūsų nemato. Bet kiekvienas dalykas, kurį jūs darote socialiniame tinkle, yra įrašomas. Ne tik ką darote, bet ir tai, ką bandote daryti – jeigu pradėjote rašyti žinutę ir ją ištrynėte, neišsiuntėte, ji yra užregistruota ir padėta į archyvą. Jame yra viskas“, – teigė lektorius.

Ką socialiniai tinklai daro su mumis?

Vienas iš esminių socialinių tinklų poveikių žmonėms – mes narciziškėjame. Socialiniame tinkle viskas yra apie mus, mes tampame pasaulio centru. Žmonės meluoja apie savo patirtis, jas hiperbolizuoja, kad skambėtų ir atrodytų geriau – mes esame pagerinti vizualiai ir tekstualiai.

„Labai greitai pasidarome vieni kitiems labai faini, mūsų iškreipto pasaulio versija susiduria su kitų iškreiptomis versijomis ir viena kitą mėgsta. Mums pradeda atrodyti, kad pasaulis mus labai mėgsta, nes laikai liejasi laisvai, bet ta laikų kalba yra labai nevienareikšmiška. Žmonės spaudžia „like“ ne tik todėl, kad jiems patinka, kartais jie tai daro tik iš reikalo: „Aš gal geriau palaikinsiu, kad matytų ir po to mane laikintų“, – taip susikuria nesveika ekosistema. Dabartinė logika apsivertusi – mes patiriame įvairius dalykus tik tam, kad turėtume kuo dalintis. Mes skaitome knygą tam, kad parašytume apie ją post‘ą. Susan Sontag prieš daugybę metų (1979 m.) sakė, kad šiandien viskas egzistuoja tam, kad taptų nuotrauka. Šiandien aš galiu tik paantrinti – viskas egzistuoja tam, kad taptų post‘u“, – dėstė T. Ramanauskas.

Socialiniai tinklai vis labiau veikia mūsų gebėjimą susikaupti. Nebegalime to padaryti ir todėl imame vartoti dar greičiau. Dėmesio sutelkti negalime ne tik į knygą ar ilgesnį tekstą be paveikslėlių, mums sunku susikaupti net naršant Facebook ar Instagram – spaudžiam „like“ neįsigilinę į turinį ir „share“ neperskaitę straipsnio. Socialiniai tinklai veikia ir žmonių jautrumą socialiniams įvykiams. Paspaudę „like“ jie jaučiasi išsakę nuomonę, prisidėję prie protesto, padarę darbą, nesuprasdami, kad tas laikas visiškai nieko nereiškia.

Ypač didelė žala daroma mūsų sveikatai. „Dabartinė karta yra nelaimingesnė nei bet kada, nors turi visus įrankius būti sveikiausiais organizmais žemėje. Mes esame paveikti pavydo – visi aplinkui keliauja, sportuoja, vegetarina, perkasi rūbus ir degina savo kojas-dešreles – visi, visi iki vieno. Jų gyvenimas yra žiauriai fainas. Aš nežinau nė vieno žmogaus, kuris šiuo metu nebūtų Tailande, Balyje ar dar kur nors, visi yra tenai. Ką jūs čia veikiat, kas jūs per žmonės? Ir ką aš čia veikiu?“ – ironiškai į salę kreipėsi T. Ramanauskas.

Ką mums daryti su socialiniais tinklais?

Pirmiausia, pasak lektoriaus, turime pripažinti priklausomybę – tai nėra pomėgis, tai priklausomybė, tokia pati, kaip nuo alkoholio ar narkotikų. Kadangi visi turi tą pačią priklausomybę, tai dažnai žmonėms atrodo, jog tai norma, tačiau kažkas galų gale turi pakelti ranką ir pasakyti, kad tai nėra normalu.

Vienas iš būdų suprasti savo priklausomybės lygį – pasinaudoti programėle „Moments“ ar bet kuria kita panašia, fiksuojančia telefone praleistą laiko kiekį. „Ji neparodys nieko šokiruojančio, bet truputėlį pažadins ir parodys, kur dingsta mūsų laikas. Mano manymu, sveika tai padaryti – jeigu socialiniai tinklai prekiauja tavo laiku, tu turi savęs paklausti: „Kuris laikas man pats brangiausias ir kurį laiką aš noriu parduoti brangiausiai?“ O gal geriausia būtų jo neparduoti? Aš manau, kad dienoje privalo būti laikas, kai neturi tinklo ir ryšio – bent pusvalandis, nes net ir tai gali būti prabanga“, – svarstė T. Ramanauskas.

Kitas metodas – perimti tempo diktavimą. Šiuo metu režimas mums yra diktuojamas, mus baksnoja, kai ateina žinutė, naujas laikas, naujas pranešimas. Norint to išvengti, reikia išjungti visus telefone esančių programėlių pranešimus ir neleisti nuolatiniam baksnojimui mus blaškyti.

Dar viena svarbi taktika – tam tikrais momentais išvis atsisakyti telefono. „Pabuskime ir užmikime be ekrano. Telefono naudojimas vakarais atitolina miegą bent valanda ir daugiau. Taip pat – nevalgyk, neatostogauk ir nesikalbėk su žmogumi, kai šalia yra socialinis tinklas. Raskite valandų be telefono. Mes perkame laiką, apsupame save įvairiais pagalbininkais, kurie taupo mūsų laiką virdami mums kavą ar tvarkydami namus ir tada paleidžiame tą laiką vėjais“, – teigė T. Ramanauskas.

Visą paskaitos vaizdo įrašą galite rasti čia.