Tomas Venclova – poetas, publicistas, vertėjas, literatūrologas, Jeilio universiteto profesorius – rugsėjo 11 d. Lietuvoje atšventė 75 metų jubiliejų. Šia proga rugsėjo 13 d. Vilniaus universiteto slavistų kvietimu susitikti su T. Venclova turėjo galimybę ir VU bendruomenė. T. Venclova studijavo Vilniaus universitete, čia prasidėjo ir jo domėjimasis slavų literatūromis. Susitikimą vedė VU Rusų filologijos katedros docentas Pavelas Lavrinecas.

Slavistai puikiai pažįsta T. Venclovą kaip rusų ir lenkų literatūrų specialistą. Į V. Krėvės auditoriją susirinko ne tik filologai rusistai, bet ir kiti šio universiteto filologijos programų studentai.

Susitikime profesorius su auditorija pasisveikino lietuviškai, o tolimesnis pokalbis vyko rusų kalba, ta kalba, kuri padėjo jam padaryti akademinę karjerą viename geriausių pasaulio universitetų. T. Venclova pasakojo, kad rusiškai pradėjo šnekėti dar būdamas vaikas, o dvidešimties metų jau laisvai kalbėjo šia kalba.

1960 m. T. Venclova VU baigė lituanistikos studijas, bet jo dėmesį patraukė ir tuo metu uždrausta XX a. rusų literatūra („samizdatas“), dėl to juo susidomėjo saugumas. Tad baigęs studijas T. Venclova išvyko į Maskvą, „ten, kur ir be jo buvo kuo domėtis“, su šypsena sakė profesorius. Taip pat gyveno Leningrade, ten tęsėsi jo draugystė su poetu Josifu Brodskiu, su kuriuo susipažino dar Vilniuje. Vėliau kartu ir su Česlavu Milošu gyvendami JAV tapo geriausiais draugais. Susitikime T. Venclova pavadino Č. Milošą ir J. Brodskį Dievo apaštalais.

Domėjimasis semiotika ir slavų literatūromis nuvedė T. Venclovą į Tartu universitetą, pas literatūrologą, semiotiką Jurijų Lotmaną. T. Venclova teigė, kad J. Lotmanas tapo jam pavyzdžiu – galima būti ne tik vertėju, versti klasiką, bet ir tapti dėstytoju. T. Venclova Tartu norėjęs rašyti disertaciją apie Jurgį Baltrušaitį, kūrusį eilėraščius lietuvių bei rusų kalbomis. Deja, kad galėtų ginti daktaro disertaciją, tuo metu T. Venclova privalėjo išlaikyti marksizmo egzaminą, o to jis padaryti negalėjo: „Negaliu daryti to, prie ko nelinksta mano širdis.“

Profesinio gyvenimo momentus prisiminė juokaudamas. Jis pasakojo savo gyvenimo istoriją tarsi iš šalies, tarytum ne jam teko pereiti per visus sunkumus, susijusius su disidento dalia.

Daktaro laipsnį gauti pavyko tik išvykus į JAV, kur galėjo nevaržomai kurti, domėtis rusų bei lenkų literatūromis, kurios jam buvo įdomios. Dėstytojo karjerą JAV Berklio, Ohajo, Jeilio universitetuose T. Venclova prisiminė kaip sunkų procesą: aukštesniam laipsniui gauti reikėjo parašyti tam tikrą skaičių publikacijų, išlaikyti kalbų egzaminus.

Profesorius auditorijai prisipažino, kad ir jo gyvenime buvę akimirkų, kai teko dirbti ir ne visai jo širdžiai mielą darbą. Vienu iš tokių T. Venclovai buvo lietuvių kalbos dėstymas: lingvistika jam pasirodė nuobodi. Profesorius lietuvių kalbą dėstė JAV studentams, kuriems tėvai už kalbos mokėjimą žadėdavo mašiną, juokaudamas kalbėjo profesorius. Norinčių mokytis lietuvių kalbos studentų nebuvo daug, o nauja karta, anot profesoriaus, dar neužaugo. T. Venclovai visada buvo įdomesnė literatūra. Arba XVIII a. rusų poezija, kurią, pasak profesoriaus, pats mažai teišmanęs, ir gal net studentai po šio kurso žinojo daugiau už jį. T. Venclova negailėjo gerų žodžių pasakodamas apie JAV studentų sugebėjimą greitai įsisavinti medžiagą ir produktyviai mokytis naujų dalykų, bet sakė, kad jų žinios gilios tik atskira tema, be platesnio konteksto.

T. Venclova pristatė savo naują knygą „Собеседники на пиру“, išleistą prieš porą mėnesių Maskvoje. Pirmas šios knygos leidimas pasirodė  Vilniuje 1997 m., knygą išleido „Baltos lankos“. Šio leidimo autoriaus žodyje T. Venclova rašė: „Rusų literatūra yra svarbiausias mano akademinių studijų objektas. Ja domėjausi nuo ankstyvos jaunystės – Lietuvoj kaip literatas ir vertėjas, Vakaruose veikiau kaip filologas.“ Knygoje surinkti visi jo darbai, susiję su slavų literatūromis: J. Brodskio, M. Cvetajevos, A. Achmatovos, L. Tolstojaus ir kitų rusų rašytojų kūrybos analizė.

Susitikime T. Venclova atsakė į auditorijos klausimus. Dvi akademinės valandos prabėgo lyg minutė. T. Venclova tapo puikiu pavyzdžiu, kad kalbų ir meno negalima tapatinti su ideologijomis. JAV gyvenantis ir dirbantis lietuvių poetas, slavų literatūrų profesorius įkvepia domėtis įvairiomis kultūromis, nepriklausomai nuo politinio fono.