Žengdamas pro Vilniaus universiteto duris, lankydamasis jo bibliotekoje ar kiemeliuose bene visada kaktomuša susidursi su turistu. Turistai būna pavieniai arba didelėmis grupėmis, kurios kantriai seka paskui nepaliaujamai kalbantį gidą. Sunkiausias vaidmuo čia visada atitenka gidui, o įsimintiniausiais turistais tampa tie, kurie domisi labiausiai. Tad pasikapstykime po ekskursijų subtilybes plačiau. Kapstytis padeda Milda Morkūnaitė-Adelšin (VU bibliotekos Komunikacijos ir informacijos skyrius).

Gidai – bibliotekos darbuotojai

Universitete gidais dirba bibliotekos darbuotojai, kuriems labai svarbu suderinti visus darbus (o kas geriausiai papasakos apie universitetą, jei ne jo darbuotojai?), todėl, visų nusivylimui ar džiaugsmui, ekskursijos galimos TIK jas užsisakius iš anksto (internetu arba telefonu). Kita gera naujiena – ekskursijos vyksta net šešiomis skirtingomis – lietuvių, anglų, prancūzų, rusų, lenkų, vokiečių – kalbomis, tad bene kiekvienas turistas, kad ir iš kur jis būtų, atras gidą, kuris jam suteiktų naudingos ir įdomios informacijos. Beje, pažymėtina, kad vyriausi gidai dirba net 40 metų. O tai reiškia, kad ekskursijos buvo vedamos ir sovietmečiu.

Turistai – iš tolimiausių šalių

Turistų skaičiumi universitetas nesiskundžia, tačiau dažniausiai čia lankosi lietuviai, lenkai ir vokiečiai (paskutinių metų statistika). Nors būta turistų bene iš visų pasaulio kampelių – JAV, Meksikos, Australijos, Argentinos, Indijos, Japonijos ir t. t. Tolimų šalių turistus domina bendri dalykai, tokie kaip istorija, dailė ir architektūra. Nors, aišku, gidus džiugina tai, kad patys turistai domisi ir ateina kai ką žinodami apie Lietuvą, jos istoriją ar universitetą.

Lietuviai ir lenkai – dvi specifinės turistų grupės, kurioms reikia išskirtinio dėmesio. Iš lietuvių dažniausiai ateina moksleiviai, kuriems svarbu pabrėžti mokslo, mokymosi svarbą. Bet juos reikia ypač sudominti, nes jų dėmesys greitai „pabėga“ prie asmeninių reikalų (žinučių skaitymo, plepėjimo), tad universiteto istoriniai faktai yra pasakojami ypač vaizdingai ir nedetalizuojant. Gidas turi suspėti juos užimti ir atsakyti į galybę klausimų juos lydinčiam mokytojui, o šie klausimai ne visada aktualūs patiems moksleiviams. Tačiau aš tikiu, kad tarp tokių moksleivių tikrai rasime būsimų Vilniaus universiteto studentų, kurie nostalgiškai prisimins savo pirmuosius žingsnius universitete. Tarp lietuvių turistų yra ir studentų iš kitų universitetų, ir įvairių įmonių darbuotojų, kurie po darbo ateina pasižvalgyti ir sužinoti ką nors naujo. Lenkai, kaip turistai, pasak M. Morkūnaitės-Adelšin, labai godūs informacijos ir reikalauja išskirtinių žinių. Jie patys daug žino apie universiteto istoriją ir personalijas, kiek tai yra susiję su Lenkija, tad jiems bendros informacijos nepakanka. Čia išryškėja dar viena įdomi tendencija – dauguma lenkų labiau domisi tuo, kas susiję su Lenkija, ir apie tai žino (bet ne visada tos žinios teisingos), nei lietuviai – tuo, kas susiję su Lietuva. Bet turbūt natūralu, kad tai, kas yra arčiau, tampa įprasta ir ne taip įdomu.

Dar viena išskirtinė turistų grupė – išeiviai. Tai išeivių vaikai, anūkai, kurie galbūt net nemoka lietuvių kalbos. Tačiau jiems nepaprastai įdomu sužinoti apie savo tikrąsias šaknis, todėl bendros informacijos taip pat nepakanka. Gidas turi turėti gilių žinių ir išmanymo, kad galėtų padėti pajusti Lietuvos kultūrą.

Ką galima pamatyti ekskursijoje?

Ekskursijoje galima pamatyti įspūdingą universiteto architektūrinį ansamblį –  bibliotekai priklausančias sales (Pranciškaus Smuglevičiaus salę, kurioje rengiamos ekspozicijos iš bibliotekos Retų spaudinių skyriaus rinkinių ir nuo XVII a. yra išlikusi freska, vaizduojanti mergelę Mariją, apsiaustu gaubiančią jėzuitus; Joachimo Lelevelio salę ir Baltąją salę, kurioje anksčiau buvo įsikūrusi observatorija), jaukius universiteto kiemelius, Šv. Jonų bažnyčią, kurioje akį traukia šešios koplyčios bei memorialinių paminklų gausa, ir Filologijos fakulteto naujuosius interjerus. Kalbant apie Šv. Jonų bažnyčią, reikėtų paminėti ir naujai atidarytą bažnyčios varpinę. Tačiau ar ji pritraukia daugiau turistų nei įprastai – sunku pasakyti, nes ją aplankyti galima tik nuo birželio mėnesio. Aišku, dabar dažniau lankoma varpinė nei universitetas, nes nuo jos galima pamatyti Vilniaus panoramą iš viršaus, veikia muziejus. Bet, pasak pašnekovės, būna ir taip, kad turistai, atėję į varpinę ar pasižvalgyti po universiteto kiemelius, užsimano pamatyti ir patį universitetą. Išimtiniais atvejais jie būna prijungiami prie vykstančių ekskursijų (jei tinka kalba ar nereikia ilgai laukti). Deja, dažniausiai tokie pavieniai asmenys negali aplankyti universiteto, nes, kaip minėta anksčiau, ekskursijas reikia užsisakyti iš anksto.

Turistų nusiskundimai – reti

O kokie turistų įspūdžiai? Džiugu, kad dažniausiai jie būna teigiami ir retai girdima nusiskundimų. Tai rodo, kad ne tik universitetas įdomus, bet ir gidai puikiai žino, ko kiekvienam turistui reikia. M. Morkūnaitė-Adelšin pabrėžė, kad gidas turi būti ir istorikas, ir draugas, kartais – ir psichologas.

Vilniaus universitetas – unikali vieta, kuri užburia ne tik grožiu, bet ir atmosfera. Tad kiekvienas mūsų galėtume pabūti šiek tiek turistas ir paklaidžioti po universiteto koridorius, pasilepinti rudenine saule kiemeliuose, ilgiau pasėdėti bibliotekoje ar skaityklose ir pasidžiaugti, kad tai mums ne vienadienis turistinis pasivaikščiojimas. O eilinį kartą susidūrę su turistu jam nusišypsokime ir galbūt ekskursija jam taps dar malonesnė.