Ugnė Siparė

Daugeliui pažįstamas televizijos veidas, laidų vedėja, žurnalistė Ugnė Siparė šiandien gyvena laukimu, tačiau galvoje netrūksta naujų idėjų ir planų. Karjeros kelią, kuris dabar įkvepia jaunuosius žurnalistus, pradėjusi Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakultete, savo studijas ji prisimena kaip įdomų ir smagų nuotykį, leidusį susikurti artimą ryšį su universitetu. U. Siparė pasakoja apie šokiruojančią patirtį atvykus studijuoti į sostinę, kelią į televizijos laidų vedėjos kėdę ir geram žurnalistui būtinus įgūdžius.

Kodėl pasirinkote studijuoti VU Komunikacijos fakultete?

Tai buvo mano pirmas ir vienintelis pasirinkimas. Apie žurnalistikos studijas svajojau maždaug nuo 5 klasės. Tėvai visada norėjo, kad studijuočiau ekonomiką, mano mamai atrodė, kad ekonomika – svajonių profesija, tvirtai užtikrinanti ateitį.

Išlaikiusi egzaminus ir gavusi rezultatus, aš galėjau įstoti, kur noriu. Tačiau į žurnalistiką tuo laiku dar buvo stojamieji egzaminai, nebuvau tikra, kokį įvertinimą gausiu, todėl labai jaudinausi. Artėjant stojimams vis pagalvodavau, kad važiuosiu studijuoti į Vilnių, į VU, jau tada negalėdavau nustygti vietoje. Svajodavau, kaip sutiksiu ten savo bendraminčius, kaip pagaliau galėsiu realizuoti save – tokios mintys ir toks įsitikinimas padėjo man tvirtai žengti žurnalistikos keliu. Ir iš tiesų – atvykusi į Komunikacijos fakultetą radau bendraminčių.

Įdomu, kad tais metais, kai stojau į žurnalistiką, vyko pasaulio futbolo čempionatas ir aš buvau tikra, kad motyvaciniame pokalbyje bus klausimas apie šį įvykį. Tokio klausimo visai nebijojau, nes atidžiai sekiau pasaulio futbolo čempionatą, žiūrėjau varžybas ir šia tema buvau pasikausčiusi. Nesuklydau – motyvaciniame pokalbyje manęs paklausė, ar domiuosi sportu, futbolu, nedvejodama atsakiau, kad tikrai domiuosi, ir gavau klausimą: kokia futbolo komanda yra iš Marijampolės, mano gimtojo miesto? Tada pagalvojau: „Palaukite, Marijampolės futbolo komanda nežaidžia pasaulio futbolo čempionate.“

Kas labiausiai nustebino atvykus studijuoti į Vilnių?

Pirmame kurse atvykus į Vilnių mane ištiko šokas, nes supratau, kad aš tikrai suvalkietė – tai supratau dėl savo akcento. Prisipažinsiu – niekada gyvenime nebuvau pagalvojusi, kad suvalkietiškas akcentas man gali trukdyti. Bet pirmame kurse gavau keletą pastabų ir patarimų atsikratyti savo akcento ir supratau, kad reikia ką nors dėl to daryti. Tada pradėjau lankyti kursus ir, nors skamba juokingai, mokiausi kalbėti lietuviškai, taisyklingai. Galvojau: „Na, jeigu įmanoma išmokti kalbėti angliškai, tai turbūt galima išmokti ir taisyklingai kalbėti lietuviškai.“

Ar studijos VU Komunikacijos fakultete svariai prisidėjo prie profesinio kelio sėkmės?

Labai svariai. Aš apskritai galvoju, kad be viso to išsilavinimo, kurį įgijau VU, be globalaus matymo, tvirto pamato ir vertybių, kurias ugdo universitetas ir kurias aš 100 proc. gavau studijuodama, tikrai nebūčiau čia, kur esu dabar.

Universitete turėjau daug pasirenkamųjų dalykų, nesusijusių su mano studijomis, pamenu, mokiausi ir fizikos, ir logikos, ir verslo vadybos anglų kalba. Vasaromis reikėdavo atlikti praktiką ir visus šiuos dalykus aš joje pritaikiau. Mano pirmoji praktika buvo regioninėje žiniasklaidoje, ją atlikau gimtojoje Marijampolėje, laikraštyje „Suvalkietis“. Ten sutikau nuostabią komandą. Pati niekada gyvenime nebūčiau sugalvojusi nueiti padirbėti būtent į tą laikraštį, tačiau jaučiausi nuoširdžiai dėkinga VU, kad mane ten nukreipė – įgijau puikios patirties, susipažinau su nuostabiais žmonėmis.

Kita mano praktika jau vyko LRT, kurią iškart įsimylėjau ir likau ten dirbti 13 metų. LRT yra labai atvira ir daug galimybių suteikianti vieta, ypač entuziastingam žmogui, o mano entuziazmas tikrai tryško per kraštus.

Kas Jūsų karjeros pradžioje buvo sunkiausia?

Nežinau, ar tai mano asmenybės bruožas, ar tiesiog atsidūriau toje vietoje, kur man lemta būti, tačiau aš buvau tokia užsidegusi ir taip norėjau žurnalistės karjeros, kad kiekvienas dalykas, kuris iš pažiūros žmogui galėtų pasirodyti sunkus, man tiesiog buvo iššūkis, kurį buvau pasiryžusi įveikti. Ir visi tie iššūkiai man buvo malonūs. Taip aš priėmiau visus sunkumus – kaip iššūkius.

Mano pirmoji užduotis LRT buvo paskambinti į Baltarusiją ir susitarti vienu klausimu, o aš nemokėjau rusiškai, bet to niekam nepasakiau, nes tiesiog pagalvojau: „Kaip labai sudėtinga gali būti susišnekėti? Juk kelis žodžius moku.“ Kažkaip susišnekėjau, išsisukau. Nesakau, kad buvo labai atsakinga taip elgtis, bet aš norėjau įveikti visas užduotis ir nė į vieną iš jų nežiūrėjau kaip į neįveikiamą.

Koks, Jūsų pačios nuomone, yra didžiausias Jūsų profesinis pasiekimas?

Manau, kad aš dar per jauna sakyti, jog pasiekiau tai, kuo visą gyvenimą girsiuosi ir didžiuosiuosi, ką laikyčiau savo gyvenimo „vinimi“. Aš galvoju, kad svarbiausia neužsisėdėti vienoje vietoje ir priimti visus gyvenimo iššūkius – vien LRT naujienų tarnyboje išbandžiau absoliučiai visas pozicijas. Aš suprantu, kad ten man taip gerai ir sekėsi dėl to, kad užteko dinamikos, pokyčių, iššūkių. Esu labai daug dirbusi ir už kadro, rašiau scenarijus įvairioms laidoms. Tų patirčių turėjau labai daug, labai įvairių ir jos visos prisideda prie mano profesionalumo šią dieną. Kai išbandai visas pozicijas – ir kadre, ir už kadro, ir aplinkui kadrą, visokio žanro, tipo, formato laidas, kitaip matai visą televizijos katilą. O konkretus didžiausias mano pasiekimas, manau, dar laukia ateityje.

Televizija man labai patinka. Žinau, kad vienaip ar kitaip joje suksiuosi ir toliau. Yra daug diskusijų ir abejonių televizijos ateitimi, bet buvo daug diskusijų ir apie tai, ar televizija nesunaikins radijo, tačiau taip nenutiko. Manau, panašiai bus ir su televizija – ji tikrai egzistuos, o kokia forma ir kaip pakitusi, ištobulėjusi – bus matyti ateityje.

Ar tiesioginis eteris gali būti komforto zona?

Geras klausimas. Kadaise buvau pas gydytoją, skundžiausi sveikata ir gydytojas man pasakė, kad tai yra streso pasekmė. Labai nustebau, pasakiau gydytojui, kad aš nepatiriu jokio streso. Ir tada manęs paklausė, kur dirbu ir kada keliuosi. Tuomet keldavausi 4 ryto. Daktaras pasakė, kad tai ir yra stresas organizmui, bet aš jo nejaučiu.

Kai ateini filmuotis, vesti laidos televizijoje pirmą kartą, jaudiniesi dėl to, kad neturi kur dėti rankų, kaip atrodai, ką galvos žmonės, bijai nusišnekėti, tačiau ilgainiui šis jaudulys praeina ir jį pakeičia kūrybinis jauduliukas – galvojimas, kaip įdomiau pristatyti pašnekovą, kaip paįvairinti turinį, kaip padaryti jį kitokį. Tad kūrybinį jauduliuką aš jaučiu, tačiau eterio metu jaučiuosi komfortabiliai ir netikėtos situacijos man tiesiog yra įdomios, o ne keliančios stresą. Todėl turbūt galėčiau pasakyti, kad taip, tiesioginis eteris gali tapti komforto zona.

Kokios yra svarbiausios kompetencijos, praverčiančios darbe?

Tolerancija kitai nuomonei ir žinių troškimas. Žurnalistui visada reikia išklausyti, pakalbinti kitą pusę. Jei nori, kad žmogus, kurio nuomonei nepritari, atsivertų ir papasakotų savo poziciją, turi mokėti tolerantiškai jo paklausti, išklausyti. Niekada negali kalbinti pašnekovo kategoriškai nusiteikęs „aš esu teisus, o tu – ne“. O smalsumas, žinių troškimas turi būti natūralūs. Turi būti nuoširdžiai įdomu. Manęs klausia, ar per atostogas aš seku naujienas ir žinau, kas vyksta, o gal atsiriboju nuo žinių, naujienų? Atsiriboti neįmanoma. Aš net vaikščiodama užsienyje paplūdimyje galvoju: „O, čia būtų geras kadras!“, „O šitas žmogus, su kuriuo susipažinau, būtų fantastiškas pašnekovas „Labam rytui“!“ Tai ateina natūraliai – temos turi gimti iš gyvenimo, idėjas turi generuoti nuolat – žinių troškimas ir smalsumas žurnalistui labai svarbios savybės.

Papasakokite, kaip tapote laidų vedėja televizijoje.

Kai atlikau praktiką, dariau reportažus, mane pasikvietė direktorius ir pasiūlė po praktikos likti dirbti, tačiau pasakė, kad televizijoje šiuo metu laisvų vietų nėra, todėl pasiūlė dirbti portale. Sutikau su sąlyga, kad kartais galėsiu savanoriškai ateiti dirbti į televiziją. Direktorius sutiko. Taigi puse etato dirbau LRT naujienų portale – dirbdavau ten rytais, tada nueidavau į paskaitas, o po pietų ateidavau į televiziją ir klausdavau, gal yra koks darbelis, kurį galiu nuveikti, pafilmuoti. Visi matė tą mano entuziazmą ir pastangas, žinojo mano 20 valandų per parą veiksmo ritmą.

Po kiek laiko visiškai atsitiktinai užėjau į naujienų tarnybos patalpas išsivirti kavos. Tuo metu vyko savivaldos rinkimai, todėl kolegos diskutavo, kas galėtų tiesiogiai pasijungti ir pakomentuoti iš Vyriausiosios rinkimų komisijos, nes įvairiuose štabuose jau yra paskirti žurnalistai, o ten vieno pritrūko. Ir tada visų žvilgsniai nukrypo į mane.

Buvo sekmadienio vakaras, užsivilkau kostiumėlį, Saulėteky sėdau į troleibusą ir važiavau centro link į savo pirmąjį gyvenime tiesioginį eterį. Aš taip bijojau, tiek visko prisigalvojau, pačių blogiausių scenarijų. Važiuodama galvojau, kad turbūt man tai bus pirmas ir paskutinis tiesioginis eteris. O kelionė iš Saulėtekio į LRT tokia ilga, tikrai maniau, kad numirsiu. Ir iš tiesų tas pirmasis tiesioginis eteris buvo blogas, nes kilo dar ir techninių nesklandumų. Tada tikrai galvojau, kad tai mano paskutinis kartas, tačiau kitą dieną atėjus į LRT daug kas mane pagyrė, pasveikino su debiutu ir nieko blogo nepasakė. Bet savo pirmojo tiesioginio eterio niekada nepamiršiu.

O tada LRT atsirado laisva žinių vedėjo vieta, aš ją užėmiau ir taip prasidėjo mano kaip laidų vedėjos televizijoje kelias.

Ką Jums reiškia Vilniaus universitetas?

Aš labai myliu VU. Man visada smagu atvažiuoti į universitetą kaip žurnalistei ir pakalbinti žmones tam tikromis temomis. Didžiuojuosi, kad kai ieškau pašnekovų, tos dvi raidės V ir U automatiškai yra kokybės ženklas. Žmonės, kurie čia dirba, yra tie, kuriais aš labai pasitikiu, ir mano santykis su VU tikrai yra labai geras. Vis galvoju sugrįžti į VU studijuoti magistrantūroje.

Ką galėtumėte patarti, palinkėti jauniems žmonėms, kurie dar tik rinksis savo karjeros kelią?

Labai dažnai socialiniuose tinkluose iš moksleivių gaunu žinučių, kuriose jie klausia apie mano studijas ir sako, kad nori eiti panašiu keliu kaip aš. Visada noriai atsakau į gautas žinutes, patariu ir papasakoju apie savo studijas, pasidalinu savo patirtimi.

Susidūrusi su dabartiniu jaunimu pastebiu, kad jie turi mažiau kantrybės, visko nori greitai, daug, čia ir dabar. Todėl palinkėčiau jiems supratimo, kad jei iš karto negavote, ko norėjote – tai tikrai ne pasaulio pabaiga. Jei nepavyko vieną kartą, tai nereiškia, kad jums nelemta pasiekti savo tikslo. O galbūt likimas jums yra paruošęs dar geresnį planą? Ir dar vienas patarimas – ne visa informacija yra internete! O jei ir yra – toli gražu ne visa ji patikima, tokia, kuria verta pasikliauti. Tą labai aiškiai supranti mokydamasis universitete, kuriame kasdien sukiesi tarp protingų žmonių ir kuris duoda labai svarbų ir reikalingą globalų matymą, itin praverčiantį tolesniame gyvenimo kelyje.