Šiemet tūkstančiams Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos suskaitmenintų dokumentų suteiktas viešo naudojimo statusas. Bibliotekoje saugomi kultūros objektai nuo šiol yra viešo naudojimo, o jų panaudos neriboja autorių teisės. Čia prieinamos ir fotografijos kolekcijos, kuriose užfiksuotos praeities akimirkos, žmonių veidai, gamtos ir kultūros objektai suteikia peno ne tik mokslinimas tyrimams, bet ir vaizduotei. Apie čia slypinčius atradimus pasakoja Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių departamento Rankraščių skyriaus vyriausioji bibliotekininkė istorikė Valentina Karpova-Čelkienė.

Peržiūrėjus VU bibliotekos skaitmenines kolekcijas atrodo, kad suskaitmeninta nemažai senųjų fotografijų. Ar daug liko dar nesuskaitmenintų?

Skaitmeninėse kolekcijose viešai prieinama nemažai fotografijų, bet tai labai maža dalis viso fotografijos paveldo, sukaupto VU bibliotekoje. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti, kad, šiandienos duomenimis, Vilniaus viešosios bibliotekos ir senienų muziejaus rinkinyje (F46) yra 486 fotografijų skaitmeniniai vaizdai, tačiau iš viso šiame rinkinyje –net 1855 fotografijos. Šis skaičius parodo, kokie turtingi rinkiniai yra saugomi mūsų saugyklose ir kiek dar daug mes galime pasiūlyti bibliotekos vartotojams.

Fotografijų yra ne tik šiame fonde. Nemažai jų saugoma atskirame Fotografijų fonde (F82), taip pat didelis fotografijų rinkinys, susijęs su VU bibliotekos istorija – bibliotekos patalpų, renginių, darbuotojų fotografijos (F47). Labai didelė fotografijų kolekcija kartu su dokumentine ir ikonografine medžiaga yra sukaupta VU etnografinių ekspedicijų fonde (F81). Galima išskirti labai įdomias Lietuvos aerofotonuotraukas (F317), kuriose užfiksuota sena, ikikolūkinės Lietuvos struktūra: seni vienkiemiai, miškai, keliai ir kiti objektai, kuriuos negailestingai sunaikino sovietų sistema. Ir tai tik keli stambiausi fotografijų rinkiniai.

Šnipiškių Jėzaus koplyčia ir Vilniaus panorama, Juozo Čechavičiaus fotogr., 1870–1880

Kaip atsirenkate, ką pirmiausia skaitmeninti? 

Gali pasirodyti, kad skaitmeninimas yra gana paprastas procesas. Tereikia tik sugalvoti, ką skaitmeninti, nusinešti objektą į VU bibliotekos Skaitmeninimo skyrių ir suskaitmeninti. Tačiau šį procesą visų pirma nulemia labai daug išorinių veiksnių. Biblioteka turi atsižvelgti į visos Lietuvos skaitmeninio turinio kūrimo standartus, kurie yra tvirtinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Kuriamam skaitmeniniam paveldui nustatyta nemažai reikalavimų, kuriuos turime atitikti. Atsižvelgdama į juos, biblioteka parengia ir paskelbia savo skaitmeninamų objektų prioritetų sąrašą ir laikosi jame numatyto plano.

Antra, skaitmeninimą reikia suvokti ir kaip būdą išsaugoti nykstantį kultūros paveldą, kurį išgelbėti fiziniu būdu dažnai neužtenka nei finansinių galimybių, nei žmogiškųjų išteklių, nei laiko. Todėl daug dėmesio skiriame prastos būklės dokumentų restauravimui ir skaitmeninimui. Absoliuti dauguma mūsų kolekcijose esančių fotografijų yra geros būklės ir nereikalauja skubaus „gelbėjimo“.

Reikėtų pabrėžti, kad biblioteka teikia prioritetą skaitmeninti ne pavienius dokumentus (įskaitant ir fotografijas), o ištisas kolekcijas. Tam, kad būtų galima skaitmeninti visą kolekciją, ji turi būti išsamiai aprašyta VU bibliotekos elektroniniame kataloge. O tai labai priklauso ir nuo Rankraščių skyriaus darbuotojų pajėgumo. Pavyzdžiui, aš aprašiau VU bibliotekos fondo fotografijas, kurių yra apie 2500 vienetų (F47) – tai užtruko trejus metus!

Reikėtų paminėti ir tokį svarbų punktą kaip autorių teisės. Daugeliui XX a. antros pusės fotografijų galioja autorių teisės. O ką daryti nežinant fotografijų autorių? Tokiems „kūriniams našlaičiams“ turi būti atliekama kruopšti paieška siekiant nustatyti autorių ir turtines teises, suderinti skaitmeninimo leidimus su jų paveldėtojais. Kaip suprantate, biblioteka dažniausiai neturi nei žmogiškųjų, nei finansinių išteklių tokioms ilgoms paieškoms atlikti… Todėl, įvertinęs visus skaitmeninimo procesą lemiančius faktorius, supranti, kodėl šis procesas vyksta galbūt ne taip greitai, kaip norėtųsi.

Plačiau susipažinti su VU bibliotekos skaitmeninimo procesu ir prioritetu galima viešai prieinamose VU bibliotekos skaitmeninimo gairėse.

Verkių dvaro rūmai, Juozo Čechavičiaus fotogr., 1870–1880

Kuo jau suskaitmeninta ir viešai prieinama fotografijų palikimo dalis gali būti įdomi plačiajai visuomenei?

Manau, kad plačiajai visuomenei galėtų būti įdomi mūsų fotografijos genijaus Juozapo Čechavičiaus senojo Vilniaus fotografijų kolekcija. Juk visada įdomu pasižiūrėti, kaip visiems pažįstamos vietos atrodė seniau.

Taip pat labai įdomios etnografinės Isako Serbovo ir Michailo Kustinskio kolekcijos. Įdomu pasižiūrėti, kaip ir kur gyveno, atrodė ir rengėsi žmonės prieš gerus 100 metų. Dar įdomiau, kad I. Serbovas paliko nemažai autentiškų antropologinių duomenų apie savo fotografijų modelius – vardas ir pavardė, kiek metų, koks ūgis, kokia veikla užsiima. Galima palyginti, kaip dabar atrodo tokio pat amžiaus žmonės: ar jie yra aukštesni, kokia bendra sveikatos būklė. Manau, kiekvienas gali rasti sau įdomių temų mūsų fotografijų kolekcijose.

Isako Serbovo rinkinys atrodo ypač įdomus. Ar daug dėmesio jis sulaukia?

Isako Serbovo kolekcija yra bene didžiausia iš visų bibliotekoje saugomų fotografijų kolekcijų, darytų vieno asmens. Ją sudaro 442 fotografijos, darytos 1910–1912 m. Imperatoriškosios Rusijos geografų draugijos organizuotos etnografinės ekspedicijos po Baltarusiją metu. Kolekcija buvo suskaitmeninta rengiant fotografijų albumą „Baltarusiai Isako Serbovo 1911–1912 metų fotografijose“. Kiek man žinoma, šia kolekcija daugiausia domisi baltarusiai – tiek mokslininkai, tiek paprasti žmonės, suinteresuoti savo šaknimis, istorija ir kultūra. Fotografijų kopijas dažnai užsako įvairūs Baltarusijos kraštotyros muziejai, rengdami arba atnaujindami savo ekspozicijas, kadangi I. Serbovo fotografijų objektų arealas apima didžiąją dabartinės Baltarusijos ir šiaurės Ukrainos teritorijų dalį.

Manau, kad ir Lietuvos visuomenei ši kolekcija galėtų pasirodyti įdomi dėl labai paprastos priežasties – Lietuva su Baltarusija kadaise sudarė vieną valstybę, todėl turime daug bendra.

Moterys su vaikais, Isako Serbovo fotogr., 1912

Kas Jums pačiai įdomiausia tvarkant dokumentus ir juose aptinkant fotografijų? Kas būna sudėtingiausia?

Mano darbo specifika dažniausiai tokia, kad gaunu tvarkyti arba tuos fondus, kuriuose yra išimtinai seni XVI–XIX a. dokumentai, arba tik fotografijų fondus. Labai retai tenka tvarkyti asmenų fondus, kuriuose galima rasti ir dokumentų, ir fotografijų. Tačiau, aišku, fotografija visada patraukia dėmesį, ypač senoji.

Sudėtingiausia būna vienu sakiniu aprašyti, kas matoma fotografijoje – ypač jeigu tai siužetinė arba grupinė fotografija, neturinti jokių papildomų duomenų. O kartais atvirkščiai, visi žmonės, įvykis, vieta yra žinomi – bet sudėlioti sklandų pavadinimą pasidaro be galo sunku ir tenka ilgokai pasukti galvą, pasikonsultuoti su kolegomis, kaip jis turėtų teisingai ir aiškiai skambėti.

Labiausiai nepatenkinta būnu, kai nepavyksta išsiaiškinti fotografijoje užfiksuotų žmonių. Tada ji tokia ir lieka – „nenustatyto“ asmens (arba grupės asmenų) portretinė fotografija… Tada jaučiuosi savotiškai „išdavusi“ tuos žmones, nes nesugebėjau rasti jų vardų. Juk žmogus gyvas tol, kol gyvas jo atminimas, o apie šiuos žmonės nieko nebėra žinoma ir dėl to būna liūdna. Ir, atvirkščiai, labai džiaugiuosi, kai pavyksta nežinomą asmenį arba vietą atpažinti arba lokalizuoti! Todėl labai svarbu, kad naujai perduodamose kolekcijose fondo sudarytojai surašytų kuo daugiau informacijos, kad ir apie gerai žinomus žmones. Juk pasikeis laikai, ateis nauja žmonių karta, kuriai jie nebebus žinomi. Tai žinau ir pagal save – juk ne kiekvieną VU prorektorių ar garsų mokslininką galiu atpažinti jaunystės fotografijose, o vyresniems kolegoms tai visai nesunku.

Dvi jaunos merginos kasdieniais drabužiais, Isako Serbovo fotogr., 1912

Ar visos VU bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomų kolekcijų fotografijos, ypač jų rinkiniai, būna aprašyti, ar dažnai tenka klaidžioti ieškant tikslesnės informacijos?

Jau šiek tiek užsiminiau, kad toli gražu ne visos mūsų fonduose saugomos fotografijos būna aprašytos, tad dažnai tenka paklaidžioti renkant duomenis. Aišku, labai padeda didelis visuomenės susidomėjimas senąja fotografija. Sukurta begalė įvairių forumų ir grupių, kuriose nagrinėjami įvairių šalių fotografai ir jų palikimas. Internete prieinama labai daug elektroninių leidinių ir duomenų bazių apie senosios fotografijos kūrėjus. Labai svarbu, kad atlikta nemažai tyrimų apie Rusijos imperijos fotografus. Tokių meistrų darbų turime ir mes. Fotografijos neretai būdavo spausdinamos keliais egzemplioriais, todėl jų aprašymus galima rasti ir kitose bibliotekose ar aukcionuose.

Kartais renkant duomenis nutinka ir kuriozų. Pavyzdžiui, turime kelias labai gražias XIX a. pabaigos kalnų ir įtvirtinimų juose fotografijas. Bet kaip jas aprašyti, kai tėra matomi tik kalnai, tarpekliai, keliai ir keli vietiniai gyventojai kalniečiai su avių bandom? Kaip sužinoti, kas ir kada darė tas fotografijas? Aišku tik tiek, kad tai Rusijos imperijos laikų fotografija, daryta kažkur Kaukaze. O imperijos laikų fotografai rusiškuose puslapiuose visai neblogai aprašyti, tad galima bandyti surasti autorių ir jas datuoti. Tada į Google paiešką vedi raktažodžius, pagal kuriuos galėtum būti nukreiptas į ieškomą objektą. Ko gero, galėtumėte įsivaizduoti, kokius rezultatus gavau iš Google, kai pradėjau ieškoti pagal „kalnai“, „gruzinai“, „Dagestanas“, „kalnų kelias“, „karo kelias“ (rusų kalba) ir panašiai… Vienu metu rimtai bijojau, kad mano užklausomis gali susidomėti ekstremistinius ir teroristinius islamo judėjimus kontroliuojančios tarnybos. Bet rasti pasisekė, ir fotografijos „atgavo“ savo autorių – kartvelų fotografą Ilją Abuladzę.

O kartais neteisingas aprašas gali suklaidinti, todėl tenka pasikliauti logika ir bendruoju išsilavinimu. Pavyzdžiui, turėjome seną fotografiją, kurios kitoje pusėje buvo išblukę pieštuku padaryti užrašai rusų ir prancūzų kalbomis, kad tai – „Liūtų kiemas“. Tačiau nežinia koks ir kada tą fotografiją tvarkęs asmuo davė jai „Lvovo kiemo“ pavadinimą (rusų kalba „Liūtų kiemas“ ir „Lvovo kiemas“ skamba vienodai – „Дворик Львов“). Toks pavadinimas ir figūravo iki tol, kol pateko į mano rankas. Kad tai nėra Lvovas, man iškart tapo akivaizdu, nors Lvove niekada nesu buvusi. Bet tiksliai žinojau, kad jame negali būti islamiškos architektūros rūmų. Taip „Lvovo kiemas“ atgavo savo tikrąjį pavadinimą ir tapo Alhambros rūmų ansamblyje (Ispanija) esančiu liūtų fontanu. Pavyko nustatyti ir šio kūrinio autorių. Tai Augustas Oppenheimas, kuris šią nuotrauką padarė 1852 m. Tai viena seniausių mūsų turimų fotografijų.

Ar naujai dovanojamuose rinkiniuose pasitaiko senų fotografijų?

Tikrai pasitaiko. Naujai formuojamuose asmenų fonduose mokslininkai sudeda ne tik savo mokslinį palikimą, bet ir asmeninius dokumentus arba pomėgius. Dažnas domisi savo giminės istorija ir turi sukaupęs vertingų senų giminės fotografijų, neretas kolekcionavo senus atvirukus arba fotografijas, kurios irgi gali pakliūti į asmens fondą. Kartais senos fotografijos tampa žmogaus mokslinio domėjimosi objektu. Pavyzdžiui, VU profesoriaus Domo Kauno fonde yra jo studentų moksliniai darbai, kuriuos rengdami jie surinko savo giminės aplinkoje išlikusias senas fotografijas įvairiomis temomis: santuokos, religijos, švietimo, sporto ir kitomis. Tokios fotografijos su studentų bei jų giminaičių leidimu ir pateko į prof. D. Kauno asmeninį fondą.

Šiuo metu VU bibliotekos Skaitmeninių kolekcijų platformoje  pateikiama per 10 tūkstančių skaitmeninių objektų: reti spaudiniai, rankraščiai, grafikos kūriniai, fotografijos ir kiti dokumentai. Tikimasi, kad skaitmeninių kolekcijų atvėrimas visuomenei leis ne tik laisvai su jomis susipažinti, tyrinėti, bet ir naudoti kūrybinėje, edukacinėje, komercinėje veikloje.