Darja Dankina-Beyer – paskutinio Vilniaus universiteto (VU) doktorantūros kurso paleontologė-paleoichtiologė. Nors antraisiais geologijos bakalauro metais po vos teigiamai išlaikyto paleontologijos egzamino mergina atkakliai tvirtino, kad niekada gyvenime nenorėtų tapti šios profesijos atstove, dabar savo mokslinių tyrimų vedama ji naršo pačiuose didžiausiuosiuose pasaulio muziejuose.

Paleontologijos studijos daugeliui atrodytų kaip išties originalus pasirinkimas. Kas Jus paskatino rinktis šį kelią?

Mano tėvas yra inžinierius geologas. VU jis baigė daugiau kaip prieš 35 metus, tad ši specialybė lydėjo nuo mažens. O su plačiu geologijos krypčių spektru susipažinau tik patekusi į universitetą. Meilė paleontologijai užgimė tikrai ne iškart. Bet – niekada nesakyk „niekada“. Bakalauro studijų pabaigoje, rinkdamasi diplominio darbo temą, iš savo būsimo darbo vadovo dr. Andrejaus Spiridonovo gavau įdomų pasiūlymą, kurio, geologinio smalsumo vedama, atsisakyti tiesiog negalėjau. Ir taip visai netikėtai prasidėjo mano kelionė po Žemės istoriją.

Minėjote, kad Jūsų mokslinio darbo tema visiškai nauja ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Papasakokite, ką konkrečiai Jūs tyrinėjate?

Tai yra pirmieji detalūs viršutinio permo paleoichtiofaunos tyrimai mūsų krašte. Mano tyrinėjimo objektas – išnykusios viršutinio permo periodo žuvys Baltijos regione. Tiesą sakant, tai – magistro darbo „Naujosios Akmenės svitos (Vėlyvasis permas: Lopingis) žuvų taksonomija ir stratigrafinis paplitimas“ tęsinys. Šiuo apžvalginiu tyrimu mes patvirtinome, kad maždaug prieš 250 mln. metų Karpėno karjero teritorijoje, kuri tuo metu buvo padengta Cechšteino jūros vandeniu, vyravo ganėtinai plati žuvų įvairovė. Tai įrodo rastos jų fosilijos, o būtent – izoliuoti žuvų dantys ir žvynai, kurių dydis siekia nuo 0,01 iki 0,8 mm.

Turint omeny tokio pobūdžio tyrimo beprecedentiškumą, pats procesas, ko gero, yra ganėtinai sudėtingas? Su kokiais iššūkiais teko susidurti?

Siekiant iš uolienos „ištraukti“ tokią slaptą ir – tiesiogine prasme – sunkiai apčiuopiamą informaciją, daug mėnesių reikėjo praleisti laboratorijoje (uolienos tirpinimas, mėginių plovimas, džiovinimas, fosilijų atrinkimas ir t. t.). Kadangi gautas rezultatas džiugino, doktorantūros metu tyrimo arealą nusprendėme praplėsti, prijungti ir kitas permo periodu Cechšteino baseiną sudariusias dalis – karjerą „Kūmas“ (Latvija), Novy Koščiolo (Nowy Kościół) atodangą ir Liubino kasyklą (Lenkija). Pakartotinai tyrimus atlikome ir Karpėno karjere (Lietuva). Iš viso buvo ištirpinta daugiau kaip pusė tonos karbonatinės uolienos.

Surinkusi nemažai įdomios medžiagos iš minėtų teritorijų, susidūriau su pagrindiniu iššūkiu – remdamasi ichtiofaunos biologine klasifikacija, negalėjau savarankiškai nustatyti savo radinių taksonomijos (t. y. negalėjau tiksliai įvardyti, kokiai šeimai, genčiai ar rūšiai priklauso rastos fosilijos). Atsakymų nusprendžiau ieškoti tose šalyse, kur mano tiriamo periodo žuvų rūšys jau buvo nustatytos. Informaciją rinkau visais įmanomais būdais: straipsniuose, archyvuose, elektroninėse duomenų bazėse, ERASMUS+ stažuotėse ir fosilijų kolekcijose.

Taigi, mokslinio intereso vedama, tyrinėjimą perkėlėte net už Atlanto?

Pernai tris dienas lankiausi Londone esančiame Gamtos istorijos muziejuje (Natural History Museum), o šiais metais išvykau į JAV. Čia pavyko apsilankyti net dviejuose gamtos mokslų muziejuose – Niujorke įsikūrusiame Amerikos gamtos istorijos muziejuje (American Museum of Natural History) ir viename iš didžiausių pasaulyje – Vašingtono Smitsono nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje (Smithsonian National Museum of Natural History).

Prieiga prie fosilijų kolekcijos Amerikoje yra nemokama, bet kad gautum leidimą, reikia surasti už tai atsakingą asmenį (muziejų interneto svetainėse pateikiama visa reikalinga informacija) ir turėti keletą dokumentų iš savo institucijos, pavyzdžiui, savo vadovo rekomendacinį laišką, kuriame privalo būti nurodytos tikslios vizito datos, priežastis ir dominančios fosilijų grupės. Toks susirašinėjimas su muziejais trunka keletą savaičių. Prieš atvykdami jūs gaunate visą aktualią ir išsamią informaciją (pvz., žemėlapį su pažymėtu tarnybiniu įėjimu į muziejų, instrukciją, ką reikia sakyti apsaugai, ir t. t.). Dominančių fosilijų identifikavimo numerius galima rasti elektroninėje muziejaus duomenų bazėje. Priimantis darbuotojas pagal Jūsų pateiktą sąrašą tam ruošiasi iš anksto.

Padaryti labai aukštos kokybės fosilijų nuotraukų – toks buvo pagrindinis mano vizito tikslas. Šias nuotraukas savo disertacijoje ir panaudojau taksonominiam permo periodo ichtiofaunos nustatymui ir žuvų palyginimui tarptautiniu mastu.

Galbūt dėl pasirinktos tyrinėjimų temos unikalumo susilaukiate nemažai mokslininkų susidomėjimo?

Iki šiol žinių mano rengiamos disertacijos tema nebuvo, todėl vos gavus pirmus tyrimų rezultatus labai norėjosi pasidalyti jais su visu pasauliu. Dėl šios priežasties 2016 m. nusprendžiau dalyvauti Ispanijoje vykusiame 1-ajame tarptautiniame jaunųjų paleontologų suvažiavime (1st International Meeting of Early-stage Researchers in Palaeontology – IMERP), kur pristačiau stendinį pranešimą apie žuvų radinius iš viršutinio permo Lietuvoje (The First Assemblage from Naujoji Akmenė Formation (Late Permian, Lopingian) of Lithuania). Pranešimas sulaukė nemažai dėmesio ir net pelnė amerikiečių Stuburinių paleontologijos draugijos (Society of Vertebrate Paleontology) studentų kelionės grantą (Student Travel Grant). Toks malonus paskatinimas tik padidino norą tyrinėti toliau.

Nepraleidau ir kitų IMERP susitikimų (2017 m. – Graikijoje, 2018 m. – Lenkijoje ir 2019 m. – vėl Ispanijoje), juose pastebėjau, kad jaunoji paleontologų karta permą ir paleožuvis studijuoja neaktyviai. Kita vertus, daug susidomėjimo sulaukiau iš patyrusių mokslininkų. Įspūdžius iš IMERP konferencijų aprašiau žurnale „Geologijos akiračiai“. Savo tyrimo medžiagą taip pat esu pristačiusi Ispanijos Valensijos ir Rusijos Sankt Peterburgo valstybiniame universitetuose. Džiaugiuosi radusi bendraminčių iš Latvijos, Lenkijos ir net Brazilijos, su kuriais drauge šiandien vykdome projektus ir rašome mokslinius straipsnius.

Apie kiekvieną iš minėtų tyrimo objektų planuojama publikuoti po mokslinį straipsnį. Lietuvos Karpėno karjeras aprašytas 2017 m. „Geological Quarterly“ leidinyje, tekstas apie Latvijos karjerą „Kūmas“ atiduotas į „Plos One“ redakciją, o šiuo metu dar rengiami straipsniai apie Lenkijos Novy Koščiolo atodangą ir Liubino kasyklą.

Jei reiktų apsispręsti iš naujo – ar dar kartą rinktumėtės paleontologo profesiją?

Jei galėčiau laiką atsukti atgal, tikrai nieko nekeisčiau! Ši specialybė nėra tik „sausas“ teorinis mokslas. Tai nuolatinės išvykos, tyrinėjimai karjeruose ir atodangose, darbas laboratorijose, nuolatinis bendradarbiavimas su užsienio universitetais, dalyvavimas konferencijose, stažuotėse, vizitai muziejuose ir t. t. Paleontologu būti labai įdomu, po doktorantūros studijų planuoju ir toliau tęsti šią savo kelionę.