Žinomas JAV komikas Jerry Seinfeldas kartą juokaudamas nusistebėjo, kad pasaulyje kiekvieną dieną nutinka lygiai tiek įvykių, kiek jų telpa viename laikraščio numeryje. Gerai būtų, išgirdęs pagalvotų ne vienas žurnalistas. Kokybiškai užpildyti visus puslapius – rimtas redaktoriaus uždavinys. 25 metus Vilniaus universiteto laikraščiui „Universitas Vilnensis“ vadovaujanti Liana Binkauskienė net ir dabar rengdama kiekvieną naują leidinį suka dėl to galvą.

Istorinių įvykių liudytojas

Vilniaus universiteto laikraštis, anksčiau vadinęsis „Tarybiniu studentu“, leidžiamas nuo 1950-ųjų. Per tiek metų laikraščio forma ir funkcijos kito. Atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, „Universitas Vilnensis“ ne tik buvo studentų – dabar jau žinomų žurnalistų – traukos centras, bet, anot L. Binkauskienės, savotiškas pasipriešinimo sovietinei sistemai būdas.

Pirmą kartą su šiuo laikraščiu ji susidūrė 1988-aisiais. X Baltijos šalių studentų dainų ir šokio festivalio „Gaudeamus“ proga trys aukštosios mokyklos – Vilniaus universitetas (VU), Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) ir Lietuvos pedagoginis universitetas (LEU) – leido bendrą leidinį „Gaudeamus“. Tuo metu L. Binkauskienė dirbo VGTU laikraščio „Inžinerija“ redaktore. „Po dvejų metų „Universitas Vilnensis“ redaktorius Algis Lipštas, išeidamas iš darbo, pakvietė mane čia dirbti. „Dirbsi čia, kol laužai užpakalyje degs“, – juokdamasis pasakė jis man. Taip ir likau“, – pasakoja L. Binkauskienė. Tuomet prie laikraščio leidybos labai daug prisidėdavo ir studentai. Tokie dabar garsūs žurnalistai kaip Audrius Siaurusevičius, Džiugas Paršonis, Darius Tarasevičius, Artūras Zuokas, Agnė Zuokienė, Rimvydas Paleckis, Jurga Baltrukonytė, Jūratė Skėrytė ir daugelis kitų buvo „Universitas Vilnensis“ bendraautoriai.

Per 25 darbo laikraštyje metus būta visko, tačiau L. Binkauskienė išskyrė kelis brangiausius ir daugiausia žurnalistų jėgų bei susitelkimo pareikalavusius laikraščio numerius. Vienas jų – 1990-ųjų SSRS ekonominės blokados metu išspausdintas leidinys. „Jis kurtas mano namuose, rinkome tekstus mašinėle, 1000 egzempliorių tiražą atspausdinome rotaprintu. Pavadinimams raidės karpytos iš kitų laikraščių arba rašytos ranka, iliustracijos irgi paimtos iš spaudos. Išėjo toks rankų darbo leidinys. Niekada daugiau tokio neteko išleisti. Turinys ypatingas nebuvo, bet principas toks: jūs surengėte blokadą, tačiau mes vis tiek rasime kelius, kaip paskelbti žinias“, – prisimena L. Binkauskienė. Prie šio numerio dirbo ji, Renita Petraitytė (dabar Paleckienė) ir A. Zuokas.

Kitas ypatingas „Universitas Vilnensis“ pasirodė 1991-ųjų vasarį. „Šiek tiek pavėluotai, bet negalėjome tylėti. Laikraštis atspindėjo 1991 m. sausio 13-osios įvykius. Straipsnių autoriai – žurnalistikos specialybės IV kurso studentai. Sudėjome nuotraukas iš nakties prie televizijos bokšto. Fotografavo mūsų studentai: Rytas Staselis, Paulius Lileikis, kiti. Yra tekstų lietuvių ir rusų kalbomis, o santrauką parašėme angliškai. Laikraštį spausdinome Ukmergės spaustuvėje, nes Spaudos rūmai tuomet buvo užimti. Dažnai kartoju, kad dabar ieškome, kuri leidykla spausdins pigiau, o anuomet ieškojome tokios, kuri apskritai pasiryžtų tą daryti“, – į tragišką Lietuvos istorijos laikotarpį grįžta redaktorė.

Redakcija kompiuterio dar neturėjo, tad jiems pagelbėjo Rimantas Šimkus – ketvirto kurso žurnalistikos studentas, dirbęs leidinyje „AIDS kronika“ Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centre.  Jie turėjo modernią aparatūrą, skirtą leidinių maketavimui. Maketą ant specialių plėvelių išleido buvusi senoji spaustuvė (dabar ten įsikūrusi Menų spaustuvė). „Su tomis A3 formato plėvelėmis vakare važiavau namo. Labai bijojau, nes aplinkui visur šmirinėjo kareiviai. To numerio tiražas buvo 10 tūkst. Jį atidavėme platinti į spaudos kioskus. Visas ir buvo išparduotas, nes spausdinto žodžio paklausa buvo be galo didelė“, – teigia L. Binkauskienė.

Įprasti spaudos iššūkiai

Po ketvirčio amžiaus, pradirbto su „Universitas Vilnensis“, redaktorė vis dar negali priprasti prie nerimo, kankinančio ją prieš kiekvieno naujo numerio pasirodymą. Atrodo, tekstai ir maketai šimtus kartų tikrinti ir pertikrinti, bet įtampa išliko, tarsi tapo leidinio palydove.

„Parengti kiekvieną numerį nėra lengva. Ypač dabar, atsiradus VU naujienų portalui ir socialiniams tinklams. Naujienų paskelbimo greitis visai kitoks, tad „Universitas Vilnensis“ vis dar ieško savo veido. VU bendruomenei laikraštis svarbus, tai parodė ir mūsų rengta apklausa, naujienas norima matyti ne tik internete, bet ir laikraštyje. Tai redakciją ir skyriaus kolektyvą skatina dirbti toliau, tobulėti ir ieškoti žinių pateikimo formų laikraštyje“, – prisipažįsta L. Binkauskienė.

Vienas iš esminių spausdinto leidinio ir internetinės svetainės skirtumų – vieta, kurioje publikuojamas turinys. Laikraštis, priešingai nei internetas, turi ribas. Anot redaktorės, jis – popierinis, prireikus paskelbti daugiau naujienų, neišsiplės. Todėl L. Binkauskienei ypač sunku, kai tenka nuspręsti, ko galima atsisakyti iš fakultetų ir kitų akademinių padalinių gautos informacijos. „Juk, atspindėdami mūsų kasdienybę, iš tiesų nejučia fiksuojame universiteto istoriją, jo kasdienio gyvenimo akimirkas“, – sako redaktorė.

„Esame bendruomenės laikraštis. Dėmesys jos narių įdirbiui labai svarbus. Dėkojame visiems, siunčiantiems mums žinias, rašantiems. Kiekvieną kartą ko nors nepaskelbusi jaučiuosi blogai. Būna, žmonės apgailestauja, kad vietoje nuotraukos galėjau nesutrumpinti jų teksto ir panašiai. Stengiamės, kad ir vizualiai laikraštis atrodytų gerai“, – apibendrina L. Binkauskienė.