Teisės fakulteto dekanas prof. Vytautas Nekrošius puikiai žinomas ne tik akademinėje erdvėje, bet ir visuomenėje, jis viešai kalba aktualiais Lietuvos teisinės sistemos klausimais, visada turi savo nuomonę ir ją aktyviai gina. Profesoriaus mokslinių interesų sritis –  romėnų teisė (civilinė teisė), civilinis procesas, notariatas. V. Nekrošius yra paskelbęs mokslo darbų lietuvių, lenkų, vokiečių kalbomis, yra monografijos, mokymo priemonių, dviejų vadovėlių – „Romėnų teisė“, „Teisėsaugos institucijos“ – autorius, vadovėlio „Įvadas į lyginamąją teisę” vertimo bendraautoris, LR civilinio proceso kodekso komentaro bendraautoris.

Jums dar tik 40 metų, tačiau  jau esate pasiekęs jau labai daug. Esate profesorius, žymus teisininkas, puikiai žinomas visuomenėje, o daugelį pozicijų pasiekėte būdamas labai jaunas, tapote jauniausiu Lietuvos aukštųjų mokyklų dekanu ( būdamas 32 m.), jauniausias LMA narys-korespondentas (būdamas 36 m.).  Ar tokią karjerą buvote suplanavęs, ar tiesiog taip susiklostė gyvenimas? Kokie Jūsų tolimesni planai, ar dar liko Lietuvoje pozicijų, kurių norėtumėte siekti?

Nesijaučiu labai jaunas, juk man jau 40. Matyt, gyvenimas taip jau susiklosto. Universitetas mano gyvenime užima ypatingą vietą. Aš čia, tikrąja to žodžio prasme, užaugau, nes tėtis buvo profesorius ir atsivesdavo mane čia nuo kokių penkerių metų. Mokslinė veikla man visada patiko, o kai darai, tai ir pavyksta. Pretenduodamas būti dekanu 2002 metais sau pasakiau, kad norėčiau, jog pabaigus kadenciją nebūtų gėda žmonėms žiūrėti į akis. Liko dar dveji metai – tai pagrindinis tikslas padaryti viską, kad nebūtų gėda. O paskui žiūrėsiu. Gera perspektyva būti tik profesorium, pailsėti nuo visų administracinių reikalų. Nors gali būti ir kitokių sprendimų. Gyvenimas parodys.

Esate iš teisininkų dinastijos, Jūsų tėvas VU profesorius, jo pėdomis pasekėte ir Jūs. Mama taip pat teisininkė. Ar tėvai Jus paskatino rinktis teisininko kelią? Kas Jums yra Vilniaus universitetas?

Tėvai man niekad nenurodinėjo, kur eiti mokytis. Tai buvo mano pasirinkimas. Na, bet jau nuo septintos klasės nekilo klausimas, mokysiuos. Visa aplinka, visi pažįstami, tėvų draugai – teisininkai. Namuose – teisinė biblioteka, brolis – taip pat teisininkas. Neturėjau tokių problemų, kaip kiti kartais, kai nežino, ką pasirinkti.

Man Vilniaus universitetas – tai ne pastatai, o žmonės ir dvasia , kuri čia tvyro. Ką tik buvau pasitarime Prezidentūroje ir pagalvojau: ten sėdi daug valdininkų, biurokratų, aukštų žmonių, bet jie kalbėdami privalo labai gerai apgalvoti, ką sako. O aš, kaip VU atstovas, galiu tiesiai sakyti, ką galvoju. Tai labai didelė Universiteto vertybė, kurią būtina ginti visomis priemonėmis. Labai svarbu, kad čia dirbantys žmonės būtų laisvi, kad rašydami ar kalbėdami negalvotų apie tai, ar jų žodžiai patiks valdžiai. Man taip pat labai svarbus dalykas, kad Universitetas būtų vieta, kur laisvi žmonės laisvai dirbdami galėtų oriai gyventi. Tai jau priklauso ne tik nuo valstybės, bet ir nuo paties universiteto. Jis yra institucija, kuri gali ir turi uždirbti pinigus ir žmonėms sudaryti sąlygas normaliai užsidirbti. Jei sujungsime tuos dalykus – laisvą dvasią ,bendravimą, diskusiją ( nors kartais žymiai paprasčiau yra greit priimti sprendimą ir negaišti laiko aptarimams) su galimybe dirbti ,tam tikra prasme ir finansiškai nuo valstybės nepriklausomame universitete, tai bus ideali darbo vieta. Kad tai tikrai įmanoma, liudija Teisės fakulteto pavyzdys. Per 8-erius metus fakulteto komandai pavyko padaryti tai, kad fakultetas 60 procentų yra nepriklausomas nuo valstybės finansavimo. Todėl galime sau leisti kalbėti, ką galvojame, galime nedirbti kitose institucijose, profesoriams ir pagalbiniam personalui mokėti normalias algas, užtikrinti padorias darbo sąlygas.

Ar Jūs visų pirma administratorius ar dėstytojas? Kuri darbo dalis jums mielesnė, artimesnė?

Tai labai sudėtingas klausimas. Nepasakysiu, kas mieliau. Jei sakyčiau, kad man kančia būti dekanu, tai matyt meluočiau, nes jei darbas nepatinka, nėra ko jį dirbti. Universitetas nėra prievartos įstaiga. Gali būti eiliniu profesorium, rašyti, skaityti paskaitas, dirbti mokslinį darbą. Administracinė veikla atima labai daug laiko. Galiu pasakyti iš patirties, nes nuo 1998 metų buvau prodekanu, po to kolektyvas išrinko dekanu. Kol dirbi administracinį darbą, mokslinei veiklai gali skirti ne daugiau, kaip 20 procentų savo laiko. Kaip sakė vienas mano kolega profesorius, „ mokslas yra tokia bjaurybė, kuri gimsta tinginystėje, gulint lovoje ir skaitant knygeles“. Būdamas dekanu šito sau leisti negaliu. Man miela ir viena, ir kita – tiek administracinis, tiek mokslinis darbas ir dėstymas. Džiaugiuosi, kad dekanu galima būti tik dvi kadencijas, nes baisiausia, kai žmogus pradeda manyti, kad jis nepakeičiamas, suauga su kėde. Turi vykti kaita, tai natūralu. Kai žmonės tavimi pasitiki, jauti pareigą dirbti, bet jei nepatiktų ta veikla, galėtum atsisakyti. Nepasakysiu kaip sakytų klasikinis profesorius, kad man administracinis darbas yra košmaras. Man patinka veikti ir patinka matyti rezultatus. Turiu pasakyti, kad dirbu idealiame kolektyve, nes visada aptariame sprendimus ir rezultatus greit pavyksta pasiekti. Tai, kad fakultete susikūrėme gerovę, normalias darbo sąlygas, yra ne mažiau svarbu, nei parašyti gerą knygą.

Kokie buvo Jūsų studijų metai? Ar labai buvote įnikęs į mokslą, ar užtekdavo laiko ir studentiškam gyvenimui?

Buvau normalus studentas. Turėjau laiko ir mokslui. Galiu pasakyti tik tiek, kad, jei į mokyklą grįžti nenorėčiau, tai į fakultetą grįžčiau mielai. Nors kai pagalvoju, kad vėl tiek reikėtų mokytis… Bet tai buvo patys geriausi, nuostabiausi gyvenimo metai. Kartu buvo žmonės, kurių interesų kryptys ta pati, buvome labai geri draugai. Turėjome puikią profesūrą, nuostabius dėstytojus, fantastišką atmosferą. Tai buvo 1988-1993 metai – puikus laikas.

Ar dabartiniai studentai skiriasi nuo jūsų studijų metų? Jei taip, kuo labiausiai?

Dabartiniai studentai tikrai skiriasi. Pasakysiu tai, ko viešai daugelis nepasako: manau, kad jie žymiai geresni, nes suvokia, kad investuoja į savo ateitį, kad paskaita yra ne tam, kad atbūtum, o kad gyvenime tų žinių jiems tikrai prireiks. Taigi, kyla ir reikalavimai. Studentai žymiai kryptingesni, labiau motyvuoti. Jie supranta, kad niekas už juos namų darbų nepadarys. Ir dėl to aš matau ateitį. Mūsų studentai nelaukia, kad valstybė jais pasirūpins, kaip kad dauguma, kurie nuolat dejuoja. Jei atsiras karta žmonių, kurie suvoks, kad valstybė neprivalo kažko duoti, o jie patys turi tuo pasirūpinti, tai atsiras tikra vidurinė klasė. Tada ir valdžia bus formuojama iš tokių žmonių, iš kurių bus reikalaujama ne kažką duoti, o sudaryti sąlygas gyventi ir kurti, apsaugoti tai, kas jau sukurta. Šiandieniniuose studentuose matau šį potencialą.

O kiek tam reikia laiko?

Jei rinkos ekonomikai įvesti reikia vienos nakties, tai tam, kad pasikeistų žmonių suvokimas, reikia daugiau nei 20 metų. Anas požiūris buvo formuojamas 50 metų ir žmonėms įaugo giliai į sąmonę. Taip, šiandieninė sistema nėra saugi, bet, kaip sakė Čerčilis – geresnės nėra. Ji turi būti pagrįsta asmenybe, kuri pasiryžusi pati kurti ir kažką daryti. Vienas kuria, šluodamas gatves, kitas – rašydamas knygas, trečias prie staklių, bet reikia suvokti vieną esminį dalyką: kuriu ir darau aš, ne kažkas už mane, ir aš suinteresuotas, kad tie, kurie man atstovauja seime, vyriausybėje, turi mane apsaugoti. Tai kartų klausimas. Šiandieninė situacija žmonėms padeda suprasti, jog nereikia laukti kažkokių stebuklingų gelbėtojų, reikia patiems keisti savo gyvenimą. Pamažu suprasime, jog svarbu apsaugoti bendruomenės interesą.

Koks, Jūsų nuomone, Lietuvos aukštojo mokslo lygis? Dabar daug kalbama apie tai, kad užsienyje gautas išsilavinimas yra geresnis.

Aš manau, jog Vilniaus universitetas yra pats geriausias Lietuvoje. Jis įeina į 550 geriausių pasaulio universitetų sąrašą. Nemanau, jog neturime problemų, bet parodykite man nors vieną instituciją ar pačią mažiausią bendruomenę, kuri neturi jokių bėdų. Nevertindamas kitų galiu pasakyti, kad universitetas yra stiprus dėl intelekto, mokslinių pajėgų ir savo studentų, ir tokie mes neabejotinai išliksime, kas ir ką bešnekėtų. Man Lietuvos aukštojo mokslo sistema ir jos problemos nelabai įdomios. Domina tik Vilniaus universiteto problemos ir siekis išlikti geriausiais ir būti dar geresniais.

Lietuvoje teisininkus rengia ne tik VU. Peršasi mintis, kad Lietuvoje teisininko išsilavinimas – Būtinybė. Jūsų nuomone, tai laikina, ir būdinga tik Lietuvai, ar tai bendra šiuolaikinė tendencija?

Na, tikrai nėra būtinybės turėti teisinį išsilavinimą. Bet kuo patraukli teisininko profesija, ir kodėl visi, kas netingi, bando ruošti šios srities specialistus? Kaip pavyzdį pateikiu savo paties kursą, iš kurio tikrai ne visi šiandien dirba teisinį darbą. Septyni kurso draugai – labai sėkmingi verslininkai, kiti dirba diplomatinėje tarnyboje, įvairius kitokius darbus. Teisininko profesija išmoko kelių dalykų. Visų pirma – identifikuoti problemą, ir tuo mes skiriamės nuo fizinių mokslų atstovų, kurie mato globalų pasaulį. Siekdami globalaus tikslo, mes matome ir konkrečių žmonių konkrečias problemas, kurias reikia išspęsti keliaujant į tikslą. Tada tas kelias bus ne toks skausmingas, galbūt ilgesnis, bet tikslą pasieksime. Teisininkai išmoksta identifikuoti problemą, ją sukonkretinti, rasti sprendimo būdus ir išspręsti. Mes jau seniai nebesakome savo studentams, kad baigęs studijas tapsi teisėju, prokuroru ir pan. Tiesiog žmogus turi visą paletę pasirinkimų. Šios žinios suteiks plačias galimybes. Pvz., mano kurso draugas Algis Greitai. Mokslų nebaigė, bet puikus pramogų verslo atstovas, taip pat Arūnas Valinskas, velionis Hubertas Grušnys. Tai žmonės, ragavę teisės mokslų. Pritaikyti jį galima labai plačiai, iš čia kyla ir populiarumas.

Kuo mūsų absolventai skiriasi nuo kitų universitetų parengtų teisininkų. Ar Jūs patenkintas savo absolventais? Ko palinkėtumėte studentams?

Mūsų absolventai – geriausi Lietuvoje. Jie pasižymi nepriklausomu mąstymu. Geriau jie bus nemieli viršininkui, visuomenei, bet sakys tai, ką galvoja. Mano supratimu, tai pats didžiausias mūsų absolventų pliusas, nekalbant apie kvalifikaciją. Linkėčiau visada turėti stuburą ir nebijoti sakyti savo nuomonės.

Kokį VU įsivaizduojate po 50 metų?

Na, geriausių pasaulio universitetų sąraše bus jau ne 550, o 250 vietoje. Tai pasiekiamas tikslas. Manau, kad Vilniaus universitetas, be abejonės, bus dar stipresnis, dar labiau autonomiškas, turintis savo vertę. Tai turėtų tapti viena iš pačių įtakingiausių Lietuvos institucijų, į kurios nuomonę būtų visada atsižvelgiama. Juk iš istorijos žinome, jog naujai išrinktas Lietuvos ir Lenkijos karalius pirmiausia ateidavo į Krokuvos universitetą. Manau, kad palaipsniui turime suvokti savo reikšmę, turėti savo poziciją, ir ją atstovauti, nebijoti politikų, o ginti savo nuomonę, žodžio laisvę, taip pat čia dirbančių žmonių laisvę mąstyti ir kalbėti. Universiteto pozicijos turi būti gerbiamos, aiškiai suformuluotos, jų turi būti išklausoma. Mes esame ta institucija, kuri daro mokslą ir jaunimą ruošia tapti gerais specialistais, o politikai – laikini.