Vilniaus universiteto (VU) pedagogikos studijos suvedė Filosofijos fakulteto dėstytoją dr. Sandrą Kairę ir jos studentę Martyną Vilutytę, o šiandien tarp moterų užsimezgęs ryšys gali tapti puikiu startu įgyvendinti bendras veiklas, peržengiančias valstybių ir kontinentų sienas.
Filosofas Algis Mickūnas teigė, kad santykis ir ryšys reiškia ne kas kita, kaip kito asmens regėjimą ir patyrimą, per kurį galima pažinti tiek kitą asmenį, tiek save pačius. Tačiau pastarieji dveji metai, kai pasaulį savo gniaužtuose laikė koronaviruso pandemija, privertė mus nutraukti tiesioginius ryšius ir juos perkelti į virtualią erdvę.
COVID-19 akivaizdoje pamatėme, kad tiesioginis ryšys yra daug daugiau nei tik gyvas žodinis bendravimas – tai ir emocijos, fizinis kontaktas nuo žvilgsnio, rankos paspaudimo iki apsikabinimo, buvimas arti, o nuotolinis ryšys yra fragmentiškas, labiau formalus, galbūt mažiau įkvepiantis.
Gyvo ryšio reikšmę puikiai perteikia ir istorijos herojės – VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto direktorė, dėstytoja dr. S. Kairė, kuri šiuo metu aktyviai gilinasi į švietimo ateities sritį, susietą su antropoceno vaikų, klimato krizės ir ugdymo tematikomis, ir M. Vilutytė, vaikystės pedagogikos studijų programos studentė, šeštadieninės papildomo ugdymo mokyklėlės mokytoja Šiaurės licėjuje ir Filosofijos fakulteto studentų atstovė.
Dr. Sandra Kairė ir jos studentė Martyna Vilutytė. T. Kazakevičiaus / VU nuotr.
Pirmasis dr. S. Kairės ir M. Vilutytės susitikimas įvyko VU dalykiškomis aplinkybėmis – kalbėta apie bendruosius universitetinius dalykus, dalytasi tuo, kaip sekasi pedagoginės studijos, rūpintasi, kad studentų teikiamas grįžtamasis ryšys būtų išgirstas ir įprasmintas. Ryšio svarbą tiek dr. S. Kairė, tiek M. Vilutytė pajuto dar mokyklos laikais, kai bendravo su savo mokytojais. S. Kairė prisiminė, kad ryšys ir mokytojų pagalba jai buvo ypač svarbu.
„Mokydamasi keliose mokyklose, vis pagalvodavau būti vieno ar kito dalyko mokytoja, nes turėjau draugišką ir pagarbų santykį su mokytojais. Esu dėkinga ne vienam mokytojui (-ai), pasakiusiam (-ai) man: „Tu gali. Tu gali dar geriau“, „Tau viskas kuo puikiausiai pavyks. Tau gali pavykti dar geriau“. Man tik to ir tereikėjo, kad žavėčiausi mokytojo profesija“, – prisimena dr. S. Kairė.
Nors galiausiai S. Kairė netapo mokytoja, bet švietimo srities nepaleido iš savo gyvenimo. Kalbantis su pedagogikos studentais jai ryškėja tokia pati tendencija – ryšys su mokytojais turi labai daug reikšmės jaunam žmogui renkantis mokytojo kelią.
Ryšio svarbą tiek dr. S. Kairė, tiek M. Vilutytė pajuto dar mokyklos laikais, kai bendravo su savo mokytojais.
„Tiesą sakant, bendraudami su mūsų institute studijuojančiais studentais ir ypač pirmosiose paskaitose paklausę, kodėl pasirinkote mokytojo (-os) profesiją, išgirstame ne vieną ir ne du pasakojimus, kaip ryšys su mokytoju įkvėpė rinktis šią profesiją“, – teigia pašnekovė.
Mokytojo ir mokinio santykis be galo svarbus, ypač mokiniui, kuris ateina į mokyklą beveik nieko nežinodamas ir mokosi kartu su mokytoju. Mokytojas būna tas asmuo, kuris formuoja mokinio supratimą, jo pasaulėžiūrą, padeda jam susikurti savo žinojimą. Todėl M. Vilutytė labai džiaugėsi, kad savo mokykloje turėjo galimybę mokytis būtent iš tokių mokytojų, kurie ją ir paskatino pačią pasirinkti pedagogo kelią.
„Būtent tai buvo pamatas to, kokia kaip žmogus esu dabar, kaip bendrauju su visais mane supančiais aplinkiniais. Sunku spręsti, ar toks bendravimas absoliučiai visuomet nulemia pedagoginio kelio pasirinkimą, kaip kad nutiko man, tačiau bet kuriuo atveju jis turi didelę įtaką moksleivio kaip asmenybės augimui, gebėjimo ir bendrauti, ir bendradarbiauti vystymuisi“, – sako M. Vilutytė.
Dr. Sandra Kairė ir jos studentė Martyna Vilutytė. T. Kazakevičiaus / VU nuotr.
Ugdymo procesas su mokyklos baigimu nesibaigia, atėję į universitetą jauni žmonės susiduria su kitokia aplinka, kitokiu laiku, čia paskaitos vyksta pusantros valandos. Dažnai dėstytojai atrodo gąsdinantys – ne savo išvaizda ar elgesiu, bet žinių kiekiu. Todėl studijų pradžioje labai svarbu, koks ryšys, pagarba užsimezga. Universitetas gali suteikti labai daug, tai pastebėjo ir M. Vilutytė.
„Dėstytojo ir studento ryšys visų pirma yra akademinis kontaktas, šansas daug daugiau atrasti norimoje universitetinėje nišoje. Atsiverdamas pasauliui, o šiuo atveju – dėstytojui, iš esmės suteiki sau galimybę įsitraukti į rengiamus projektus, organizuojamus renginius ar net mokslinę veiklą. Be visų aktyvaus veikimo galimybių, studento ir dėstytojo tarpusavio ryšys gali atnešti ir daug ugdymosi naudos. Turėdami nors menkiausią kontaktą su dalyko dėstytoju esame drąsesni užduoti klausimus, išsklaidyti neaiškumus, o tai galiausiai leidžia labiau įsigilinti į studijuojamą dalyką, įgyti daugiau akademinių žinių“, – sako M. Vilutytė.
M. Vilutytė labai džiaugėsi, kad savo mokykloje turėjo galimybę mokytis būtent iš tokių mokytojų, kurie ją ir paskatino pačią pasirinkti pedagogo kelią.
Kaip pažymi M. Vilutytė, ryšys turi būti abipusis. Puikiai žinome iš istorijos, kad vienpusis ryšys neduos norimo rezultato. Tokio abipusio ryšio su studentais siekia ir Sandra. Jos giliu įsitikinimu, dvipusis procesas gali nuvesti daug kur – į ilgalaikes draugystes, į naujus bendrus atradimus, į bendras akademines veiklas, į norą augti tiek asmeniniu, tiek profesiniu požiūriu. Šiuo metu Sandra turi ne vieną abipusio proceso rezultatą – su studentais rašomus straipsnius, ji padeda studentams ar absolventams ieškoti tolesnių karjeros galimybių, ragina studentus domėtis įvairiomis veiklomis, pavyzdžiui, savanoryste.
M. Vilutytės ir dr. S. Kairės užmegztas ryšys akademijoje ilgainiui gali peržengti pastarosios ribas ir išsiplėsti į tarptautinius vandenis – dr. S. Kairė dar šių metų pabaigoje vyks į mokslinę stažuotę Australijos Vakarų Sidnėjaus universitete, M. Vilutytė savo stažuotę planuoja Italijoje ir tai gali būti puiki užmegztų ryšių tąsa sujungiant iš pažiūros skirtingus pasaulius.
Mes niekada nežinome, kur mus gali nuvesti pažintis, todėl nereikia niekada bijoti užmegzti pažintį, užduoti klausimą. Tai gerai iliustruoja a. a. prof. Leonido Donskio išsakyta mintis, kuria vadovaujasi ir M. Vilutytė: „Visiems žmonėms klausti neturi būti baisu, nes neužduodamas klausimų žmogus tampa neįdomus netgi pats sau.“
Taigi užduokime klausimus, atverkime pasaulį ir kurkime tvirtus, abipusius ryšius.
Siekdamas pabrėžti dėstytojo (-os) ir studento (-ės) santykio kūrimo ir drąsos klausti svarbą, VU pristato meninį projektą – virtualią parodą, įgyvendinamą su fotografu, dokumentinės ir portretinės fotografijos atstovu Tadu Kazakevičiumi. Parodoje – ir dr. S. Kairės bei M. Vilulytės portretų serija, atskleidžianti nuoširdų ir atidų dėstytojos santykį su savo studente.
Komentarų nėra. Būk pirmas!