Lapkričio 18 d. pažymima Europos universitetų paveldo diena. Kokį paveldą yra sukaupęs Vilniaus universitetas, kaip jis saugomas, tvarkomas, atveriamas lankytojams? Kalbiname universiteto muziejaus direktorių dr. Ramūną Kondratą.

Kaip manote, kiek paveldo mes turime? Ar jis inventorizuotas?

Nekilnojamasis universiteto paveldas jau gana gerai inventorizuotas. Jis nuosekliai restauruojamas, prižiūrimas. Didesnė bėda su kilnojamuoju turtu. Muziejinės vertybės dažnai inventorizuojamos neatsižvelgiant į jų muziejinę vertę. Universiteto muziejaus kolekcijas jau baigiame sukataloguoti ir įvertinti, tai užtruko dvejus metus. Kur kas daugiau problemų su fakultetų kolekcijomis, nes fakultetuose trūksta personalo, todėl nėra kam suregistruoti turimo paveldo elektroninėje Lietuvos muziejų duomenų bazėje. Universiteto padaliniuose nėra apibrėžta, kas yra kultūros paveldas, todėl kyla pavojus, kad vertingi daiktai gali būti tiesiog nurašyti. Universiteto muziejus neturi jokių svertų, kaip dirbti su fakultetais, nes fakultetų atstovams tai nėra pagrindinis darbas. Viena iš rekomendacijų buvo sudaryti darbo grupę, kuri apsvarstytų universiteto muziejaus struktūrą. Domiuosi, kaip tvarkosi kiti universitetai. Tarkime, Hamburgo universitetas turi net 22 muziejus. Kiekviena kolekcija turėtų turėti muziejininką, kuris tinkamai įvertintų, suregistruotų tuos eksponatus. Mes turime aštuonias kolekcijas.

O kaip su prietaisais? Juk tai irgi mokslo paveldas? Kaip juos išsaugoti, kai atgyvena ir pakeičiami modernesniais?

Muziejaus nuostatuose esame numatę suburti rinkinių komisiją, kuri spręstų apie seną įrangą pagal tam tikrus kriterijus – ko negalima išmesti, nurašyti. Tai ypač aktualu dabar, kai dalis fakultetų keliasi į naujus pastatus ir seną aparatūrą nurašo. Fizikai labai geranoriškai nusiteikę, bet jie neturi kur saugoti senų prietaisų. Atsiradus naujiems centrams universitetui reikės spęsti šiuos klausimus kompleksiškai, nes šiuo metu su tomis kolekcijomis dirbančius žmones apmoko fakultetai. Mūsų muziejus finansuojamas ne iš biudžeto, turime išgyventi iš uždirbamų iš lankytojų lėšų. Jei samdytume padaliniams muziejininkus, neaišku, kaip tai reikėtų įforminti. Tai – užduotis darbo grupei. Tikiuosi, kad įkursime mokslo istorijos muziejų, ypač kai atsiras vietos M. K. Čiurlionio gatvėje. Tarkime, medicinos istorijos muziejui įkurti nereikia daug vietos. Dabar jie net neturi saugyklos, todėl negali plėtoti muziejinės veiklos, sudėtinga rengti pažintines ekskursijas. Padalinių kolekcijos skirtos ir studijoms, mokslui, bet muziejinį darbą, kolekcijų aprašymą turėtų atlikti specialistai.

Ši diena – tai proga atkreipti dėmesį į universiteto paveldą, jo išsaugojimo ir tvarkymo problemas. Kas Jums atrodo svarbiausia šiuo metu?

Man labai svarbu atrodo inventorizuoti ir apibrėžti visą paveldą, kad jis nebūtų tiesiog nurašomas kartu su kitais objektais. Tai užtruktų, bet labai brangiai nekainuotų. Tada galėtume turimą paveldą geriau saugoti ir plačiau viešinti. Muziejus nuolat rengia parodas, nors neturime daug patalpų nuolatinei ekspozicijai. Didelį pasisekimą turi kilnojamoji paroda „Įdomioji Vilniaus universiteto istorija“, kurią ką tik parsivežėme iš Jėzuitų gimnazijos. Stengiamės labiau sudominti moksleivius. Kad parengtume kilnojamąją parodą, per Vaikų universiteto paskaitą pateikėme vaikams 20 pavyzdžių ir paprašėme balsuoti, kas jiems labiausiai patinka. Parengėme parodą pagal jų pageidavimus. Tariamės su Istorijos fakultetu, kaip panaudoti paveldą ugdant pagarbą jam. Tarkime, kovojant su grafičiais.

Kas Jums atrodo vertingiausia VU paveldo dalis, be istorijos ir ansamblio?

Yra daug unikalių dalykų, susijusių su senosios observatorijos įranga. Pavyzdžiui, Ramsdeno kvadrantas išliko, nes specialiai jam buvo sumūrytas priestatas. Nedaug kur pasaulyje išlikę XVIII a. prietaisai toje pat vietoje. Tik problema, kad į Baltąją salę kai kuriems lankytojams sunku patekti. Gal reiktų sukurti virtualią parodą.

O kitos kolekcijos uždarius universitetą išsklaidytos po visą Rusijos imperiją. Nors dabar atsiranda naujų įdomių galimybių. Tarkime, anatomijos patologijos kolekcijos buvo išvežtos į Kijevo Vladimiro universitetą. Iš kolegų Ukrainoje sužinojau, kad jos ten dar yra, taip pat ir didelis Ž. Žilibero herbariumas. Dabar politika keičiasi, grąžinti jų nebūtina, bet galima tirti, bendradarbiauti, rengti parodas, sujungti ekspozicijas virtualiai.

Ar šiais laikais vertinamas akademinis paveldas? Kaip atsikirstumėte oponentams, kurie sakytų, kad svarbiausia – mokslo pažanga ir inovacijos, o seni prietaisai nereikalingi?

Neseniai grįžau iš Vroclavo universiteto, kur vyko Europos medicinos muziejų asociacijos seminaras. Vroclavo mokslininkai rado būdą, kaip iš muziejaus eksponatų ištraukti DNR. Mums demonstravo, kaip jį paimti iš kaulo, net iš kraujo dėmės senoje knygoje neinvaziniu būdu, nepakenkiant eksponatui. O tada galima atlikti įvairius įdomius mokslinius tyrimus. Mes turime turtingų kolekcijų ir mokslui tai labai svarbu. Labai įdomu parodyti ir įrangą, kaip ji atsirado, kaip vystėsi, kaip keitėsi. Tai esminiai mokslo instrumentai, o mes turime 400 metų tradicijas. Naujos skaitmeninimo technologijos leidžia daug daugiau padaryti, panaudoti turimą turtą. Tam reikalinga ir sutvarkyta muziejų struktūra, kad galėtume ne tik tarnauti mokslui, bet ir daugiau parodyti visuomenei. Štai universiteto kiemeliai ir varpinė gausiai lankomi turistų, galėtume ir daugiau parodyti, bet tam reikia geresnio finansavimo, daugiau vietos ekspozicijoms.

Norime būti mokslo universitetas, o tokie universitetai naudoja savo unikalias kolekcijas tyrimams.