Šis interviu remiasi viena prielaida, dėl kurios galbūt vienas kitas žmogus ir nesutiktų – mūsų žiniasklaidoje metai iš metų tęsiasi tos pačios problemos ir kartų kaita pernelyg lėtai viską keičia. Taip lėtai, kad kartais pradedi abejoti, ar jauni žmonės iš tiesų ką nors keičia, o ne tik patys prisitaiko prie situacijos.

O juk jauni žurnalistai ruošiami trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, todėl kirba klausimas: ar žiniasklaidos problemos nekyla iš prasto žurnalistų parengimo?

Nuo šio klausimo pradėjome pokalbį su LRT radijo žurnaliste Audra Čepkauskaite – ne tik žurnalistikos praktike, bet ir žurnalistų emancipacijos aktyviste, ieškančia būdų, kaip pagerinti žurnalistiką Lietuvoje.

Ar galima būtų sakyti, kad mūsų žiniasklaidos problemos kyla tiesiogiai iš to, kaip yra ugdomi būsimi žurnalistai? Juk vis dėlto daug žmonių ateina dirbti žurnalistais nebaigę specialių mokslų ir galbūt jie daugiausia prisideda prie tų problemų atsiradimo, o tada kalbėti apie parengimo bėdas nėra prasmės?

Man labai patinka Jaunimo teatro spektaklis „Pagalvinis“. Vienas iš veikėjų detektyvas Tupolskis vienu metu pradeda nervintis, kad visi savo negerus darbus teisina nelaiminga vaikyste. Jis sako: „Mano tėvas buvo alkoholikas ir smurtautojas. Ar aš pats esu alkoholikas ir smurtautojas? Taip, aš esu. Bet esu dėl to, kad AŠ esu toks.“

Noriu pabrėžti, kad mes, nevykę žurnalistai, ypač jeigu mums daugiau nei 30 metų, nebegalime teisintis, kad vaikystė buvo sunki, kad pradinių klasių mokytoja buvo bloga ar kad Žurnalistikos institutas per mažai davė. Mes tikrai turėjome pakankamai laiko gauti daugiau žinių, ir galbūt asmeninės savybės, mūsų asmeniniai pasirinkimai ar žiniasklaidos sistemos problemos lėmė, kad mes esame tokie. Išsilavinimas, kurį gavome, yra tik dalis tos problemos. Bet svarbi dalis, todėl verta apie jį kalbėti.

Tad žurnalistų ugdymas kažkuo kliūna?

Žurnalistų ugdymas yra nepakankamas. Pavyzdžiui, kiek žinau, naujienų agentūra BNS nepriima praktikai Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto studentų. Gali sakyti, kad čia tik viena redakcija, bet kai klausiau Artūro Račo, kodėl jie priima iš Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto, bet nepriima iš Žurnalistikos instituto, jis atsakė, kad jam atrodo, jog žurnalistų parengimas silpnas, o iš TSPMI ateina geriau suvokiantys, kaip visuomenė ir valstybė veikia, žmonės. Pastaruosius belieka išmokyti amato dalykų. O tai padaryti nėra labai sunku, jei matai, kad žmogus domisi. Tokiu atveju yra mažiau darbo nei parengti studentą iš Žurnalistikos instituto, nes jis nesigaudo, kaip veikia valstybė. Tokie pavyzdžiai rodo, kad problemų yra.

Noriu pasiginčyti su A. Raču. Pamenu, kai pats dirbau redakcijoje, taip pat ateidavo žmonių iš TSPMI ir juos išmokyti rašyti suprantamai ir patraukliai nebuvo taip lengva, kaip gali pasirodyti. Kartais atrodydavo, kad vis dėlto trūksta pamatinio supratimo, kaip perteikti žinią.

Šie du požiūriai neprieštarauja vienas kitam. TSPMI juk nėra žurnalistų rengimo vieta. Man atrodo, kad A. Račas nori pasakyti, kad galėtų būti geriau, ir aš su tuo sutinku.

Bet matau ir daug gerų jaunų žurnalistų. Gal į mano darbovietę LRT radiją ir LRT Klasiką ateina geriausieji, bet iš Žurnalistikos instituto pastaraisiais metais ateinantys studentai yra tikrai neįtikėtini. Pavyzdžiui, šiais metais baigusieji yra super, aš iš jų mokausi! Tad nesakyčiau, kad ten visiškai blogai paruošiami, bet yra ženklų, verčiančių mąstyti apie studijų kokybės spragas. Visas tris žurnalistikos programas (VU, VDU ir KU) baigusieji turime minčių, kaip studijos galėtų būti pagerintos.

Bet A. Račas gal nori greičiau pasakyti, kad žurnalisto, kaip specialisto, apskritai nereikia ruošti, o norinčiajam būti žurnalistu reikia baigti kitų sričių mokslus? Tad kurią tu pusę palaikai – kad žurnalistikos programą reikia gerinti ar kad apskritai naikinti?

Gali būti įvairiai. Žurnalistika turi būti atvira profesija. Tai reiškia, kad į ją gali ateiti visiškai bet kas. Žurnalistų profesija yra labai plati: žurnalistas yra tas, kuris sugeba parašyti gerą penkių sakinių naujienų pranešimą, ir tas, kuris rašo knygas. Aišku, kad neįmanoma turėti tokios institucijos, kuri galėtų idealiai paruošti visiems šitiems darbams.

Neprieštarauju požiūriui, kad vertėtų iš pradžių studijuoti ką nors kita ir tada ateiti į žurnalistiką. Jei dabar rinkčiausi studijas, studijuočiau sociologiją, filosofiją ar dar ką nors, bet žurnalistikos bakalauro nesirinkčiau.

Bet kartu, kai pasižiūriu, kokios puikios žurnalistikos programos pasaulio universitetuose, kaip ten įdomu, kai sutinku žmonių, kurie baigę tas programas, įsitikinu, kad studijos gali reikšti daug. Matau, kaip tie žmonės dirba, kokius klausimus kelia, kaip suvokia savo darbą, kaip jiems yra elementaru tai, kas man atrodo labai sudėtinga, tarkim, kompleksinių duomenų analizė. Man atrodo tai labai sunku, o jie sako: žiūrėk, čia gi labai paprasta, negi jūs nesimokėte statistikos? Tada suprantu, kad speciali žurnalistikos programa turi prasmę.

Pateiksiu pavyzdį, kur link krypsta studijos. Žurnalistikos instituto filosofija yra iš esmės rengti reporterius, o CUNY (City University of New York, JAV) priėmė nuostatą, kad reikia rengti redaktorius, kurie galėtų kurti savo žiniasklaidos priemonę. Tai labai išsilavinę specialistai, kurie kartu turi tam tikrą savivoką, nes tokio žmogaus negalės stumdyti. Žiniasklaidos rinka taip drastiškai keičiasi, kad nebėra prasmės žurnalistų jai rengti. Priešingai, ugdomi profesionalai, kurie patys tą rinką formuotų.

Ar tokie žmonės norės būti reporteriais? Juk gera žurnalistika – tai pirmiausia geri reporteriai.

Kol jie tampa tais „redaktoriais“, jie išbando viską. Duosiu kitą pavyzdį. Mano geram draugui Tomui Madsenui iš Danijos dabar yra 35-eri. Kai mes susitikome pirmą kartą Danijos liaudies mokykloje, kurią lanko žmonės, nelabai žinantys, kuo užsiimti, jam buvo 23-eji ir jis labai norėjo būti žurnalistu, netgi buvo kelis kartus nesėkmingai bandęs įstoti į Danijos žurnalistikos mokyklą.

Šiemet Tomas į tą mokyklą įstojo. Kol kas jis dar dirba pašte ir prisiduria dirbdamas pavaduojančiu mokytoju, o ateityje ketina būti laisvai samdomas nepriklausomas žurnalistas. Jis žino, kad studijų metu išbandys ir reporterio darbą, o viena svarbiausių studijų krypčių jam – žurnalistikos etikos ir teisės pagrindai. Gražiai rašyti jis ir dabar moka, bet žurnalistikai to neužtenka, svarbu kiti įgūdžiai ir profesinė savivoka.

Šiandien mums, Lietuvos žurnalistams, trūksta „stipresnio stuburo“, savimonės, emancipacijos nuo žiniasklaidos verslo. Žiniasklaida yra verslas, bet žurnalistika – ne. Mums trūksta pasipūtimo. Tai – ne arogancija pašnekovo atžvilgiu, bet suvokimas, kad esi labai privilegijuotos profesijos atstovas ir, kad ir kas būtų žiniasklaidos organizacijos savininkas, žurnalistas visada turi dirbti viešajam interesui.

Žurnalistikos studijos turi parengti mus diskusijoms dėl viešojo intereso redakcijose, taip pat parengti mus atvejams, kai mūsų akivaizdoje tas viešas interesas redakcijose yra pažeidžiamas. Kiek studentų gali tikėtis savo dėstytojų paramos per praktiką, kai tokios situacijos iškyla?

Kad ir kaip sukiotųsi rinka, nėra pateisinimo mūsų nenorui emancipuotis, suvokti savo nepriklausomybę. Mes jos nesuvokiame ir teisindami prastą žurnalistiką daugiau kalbame apie išorines sąlygas ir rinką. Kai jauni žurnalistai tai girdi nuo aštuoniolikos metų, vos įstoję, aišku, jie ima tuo tikėti.

Prieš trejus metus „Transparency International“ Lietuvos skyrius atvežė Neliją Ločmelę, buvusią vieną iš Latvijos dienraščio „Diena“ redaktorių. Šio laikraščio atvejis žinomas: iš redakcijos išėjo apie dvidešimt žurnalistų, kai jiems nebuvo pasakyta, kas yra naujasis leidinio savininkas. Jie sukūrė naują politinį žurnalą ir jis sėkmingai leidžiamas iki šiol. Bet tuo metu jie nebuvo sukūrę savo leidinio ir rašė tik tinklaraštį, nes dar neturėjo pinigų.

Tačiau viešnia iš Latvijos sakė, kad jie ras pinigų, ras žmonių, kurie investuos į gerą žurnalistiką. Jauni Lietuvos redaktoriai, netgi trisdešimtmečiai, sėdėdami auditorijoje kalbėjo, kad tai yra neįmanoma. Matėsi jų išankstinis skepsis: tai neįmanoma, juk „rinka maža“.

Latvijoje gyventojų mažiau, o dar reikia juos skelti per pusę, nes viena pusė skaito rusišką spaudą. Tačiau buvusiai „Dienos“ redaktorei net nekilo klausimas, ar rinka nebus per maža. Nejau nebus skaitytojų, kurie norės geros žurnalistikos? Aišku, kad bus.

Iš kur toks požiūrių skirtumas, jei Latvijos ir Lietuvos visuomenės labai panašios?

Tai man irgi klausimas. Nemanau, kaip tie lietuviai redaktoriai, kad nėra rinkos. Aš girdžiu, kad žmonės neturi ką skaityti, kiekvienas naujas leidinys atrodo daug žadantis, bet paskui nuvilia.

Tokį mąstymą palaiko akiračio siaurumas. Tikrai nenoriu nieko įžeisti, bet yra puiki „Transparency International“ programa „Žurnalistų pusryčiai“. Jos metu į Lietuvą per trejetą metų buvo atvežta keliasdešimt aukščiausio lygio Europos žurnalistų, kai jie yra pakviečiami, tarkime, į Londono tiriamosios žurnalistikos centrą, ten reikia užsisakyti vietą prieš savaitę ir susimokėti. Lietuvoje jų pasiklausyti siūloma nemokamai pačiame miesto centre, bet didžiausių naujienų organizacijų redaktorių ten beveik nebūna, labai retai gali sutikti ir žurnalistams universitetuose dėstančius žmones. Čia tas pats, jei atvažiuotų labai garsūs chirurgai ir rodytų, kaip jie operuoja, o miesto ligoninės gydytojai neitų ir dar nepakviestų studentų.

Tas nesidomėjimas neleidžia keistis suvokimui ir kai kurie dalykai atrodo neįmanomi. Bet aš nežinau, kodėl įmanoma latviams, bet neįmanoma lietuviams.

O kaip padaryti, kad taptų įmanoma?

Miranda Patrucic, puiki Vidurio Europos žurnalistė, tirianti korupciją ir organizuotą nusikalstamumą, viena iš tarptautinio žurnalistinių tyrimų portalo OCCRP įkūrėjų, sako, kad didžiausias žurnalisto priešas yra pats žurnalistas, manantis, kad kas nors yra neįmanoma. Ji labai daug laiko skiria kolegoms iš Rytų ir Vakarų šviesti ir drąsinti. Jos manymu, turėtume kelti sau aukštesnius profesinius reikalavimus, tada pamatysime ir galimybes.

Dažnai kalbame apie etikos problemas, bet per dvidešimt metų susiklostė normatyvinis kalbėjimas, kaip turėtų būti ir kaip nėra. Ką mes daugių daugiausia mokame – tai paimti straipsnį ir pamatyti, kur yra etikos pažeidimai.

O man atrodo, kad didžiausias etikos pažeidimas yra ne tai, ką mes rašome ar kur peržengiame ribas, bet tai, ko mes nerašome. Mes mažai rašome ne tik apie tokius dalykus, kuriuos giliai tiria Miranda, bet ir apie skurdą, socialines problemas, sveikatos apsaugos sistemos veikimą, stambaus verslo įtaką įstatymų priėmimui. Kaip padaryti, kad rašytume tai, ko nerašome?

Čia, manau, yra žurnalistikos studijų užduotis – užtaisyti mus taip, kad mes negalėtume nerašyti. Net jeigu mums kas nors neleistų rašyti, jeigu tikintų, kad „niekas neskaitys“ arba kad tai esą ne šio leidinio tema, mes vis tiek manytume, kad apie tai būtina rašyti. Reikia parengti sistemai neadekvačius žmones ir būtent studijų metu galima tai daryti. Per metus galėtume paruošti keturiasdešimt žmonių taip, kad jie norėtų būti labai geri žurnalistai. Tam jie per ketverius metus turėtų sutikti labai daug tikrų įkvėpiančių žurnalistų.

Pamąstysiu kaip tipiškas lietuvių redaktorius. Per metus paruoši keturiasdešimt sistemai neadekvačių žurnalistų ir išleidi juos į rinką. Tai redakcijos juos tiesiog atmes ir jie neras darbo.

Nuostabu! Tie keturiasdešimt žurnalistų sukurs ką nors visiškai kita. Šiandien pasaulyje veikia 120 nepriklausomų žurnalistikos centrų. Ir Europoje atsiranda fondų (pvz., Europos žurnalistikos fondas), kurie kviečia teikti paraiškas. Kaip supratau iš kai kurių žurnalistų, jie stebisi, kad iš Lietuvos nėra paraiškų tarptautiniams žurnalistinių tyrimų („Crossboarding reporting“) projektams. Jų metu gauni lėšų, kad galėtum su savo kolegomis iš kitų šalių dirbti kartu ir sukurti tarptautinio lygio žurnalistinį kūrinį.

Šiandien mes nebegyvename vien Lietuvoje ar Vilniuje. Šiandien mes gyvename labai plačiame kontekste ir kai kurias problemas galime giliai analizuoti tik įsitraukdami į jį.

Na, gerai, išleidi vieną žurnalistų kartą – jie sukuria alternatyvą ir gyvena, išleidi antrą kartą – jie sukuria alternatyvą ir gyvena, o kaip bus su trečia, ketvirta karta? Ar tikrai atsiras vietos jų alternatyvoms?

Mūsų problema, kad mes nesuvokiame, kokie esame galingi kaip žurnalistai. Šitie keturiasdešimt, kurie suvoks, kokie jie yra, ir tie kiti keturiasdešimt, ir dar kiti keturiasdešimt taip pakeis viską, kad ne jie, o mes, kurie nesuvokiame, kas yra žurnalistika, liksime nuošalėje. Tiesiog pradėtų kurtis visai kita sistema ir šiandieninės technologijos jai yra labai palankios.

Grįšiu prie žurnalistikos studijų, kaip galėtų būti rengiami tokie žmonės. Turkijoje veikia labai prabangus Sabanci universitetas. Jį yra įkūręs milijonierius ir ši aukštoji mokykla laikoma geriausiu universitetu Turkijoje. Ten norintys studijuoti žmonės parašo, kur nori stoti, bet paskui jie visą studijų laikotarpį gana laisvai klaidžioja po universitetą rinkdamiesi dalykus. Ir tik pabaigus suskaičiuojami kreditai ir pasakoma, ką žmogus iš tiesų yra baigęs. Daugiau nei 40 procentų baigia ne tai, kur jie įstojo. Universiteto atstovai sako, kad tai parodo, kaip švaistomi pinigai, jeigu tu žmogų įstatai iš karto į rėmus ir nebeleidi judėti.

Tą būtų galima pritaikyti žurnalistikos studijoms, kad jos būtų gana laisvos. Galbūt būtų prasminga bent dalį žurnalistikos programai skirtų lėšų skirti studentams, kurie laisvai rinktųsi dalykus universitete ir gautų žurnalisto kvalifikaciją kaip papildomą.

Negerai, kai mes visi aštuoniolikos metų sustojame studijuoti žurnalistikos ir sėdime užsidarę savo auditorijose. Dar blogiau, jei prasideda skirstymas, kad pirma grupė eina į televiziją, antra – į radiją… Taip yra negerai.

Labai daug gerų viešojo intereso idėjų šiuo metu ateina ne iš žurnalistų, o iš programuotojų, tinklo plėtotojų. Girdėjau paaiškinimą, kad IT žmonės mėgsta dirbti su kompleksinėmis sistemomis, o visuomenė ir yra viena tokių sistemų. Žurnalistui tai taip pat labai vertingas sugebėjimas, galbūt žurnalistų studijų programose galėtų atsirasti skirtingų fakultetų rengiami integruoti kursai. Taip pat vertinga Sabanci universiteto taikoma nuostata, kad pirmo kurso studentai privalo užsiimti visuomenine veikla, o universitetas garantuoja tokios veiklos pasiūlą – jis apaugęs nevyriausybinėmis organizacijomis ir įvairiais centrais. Tokia veikla labai praturtintų žurnalistikos studijas.

Kaip suprantu, turėtų būti didesnis atvirumas kitoms universitete siūlomoms programoms. Ar galėtum tada nusakyti gaires, kaip tai turėtų veikti – kiek vietos užimtų profesinių, amato dalykų mokymas, o kiek – bendras prusinimas?

Yra labai geros 2007 m. publikuotos pasaulio žurnalistų ekspertų parengtos UNESCO rekomendacijos, kokia turėtų būti žurnalistikos programa. Rekomendacijos atsispindi geriausių žurnalistikos studijų programose.

Pirma, studijų programoje turi būti dalykų, kurie paaiškina žurnalistikos pamatą. Tai nėra amato mokymas, bet tai dalykai, be kurių nesuprasi, kas yra žurnalistika. Žurnalistikos filosofija, žurnalistika ir visuomenė, žurnalistika ir viešasis interesas – studijų programose pavadinimai skiriasi, tačiau esmė aiški. Žurnalistikos etikos ir teisės turi būti mokoma per pavyzdžių analizę, neturi būti tik išdėstomi įstatymai. UNESCO rekomendacijų rengėjai pabrėžia, kad etikos ir teisės turi būti mokoma prieš paleidžiant studentus į praktiką. Lietuvoje taip nėra.

Antra – žurnalistikos amato dalykai. Čia programose išsiskiria dvi grupės – pagrindiniai įgūdžiai ir detalūs specializuoti kursai, pavyzdžiui, literatūrinis rašymas, duomenų žurnalistika, radijo dokumentika ir t. t.

Trečia svarbi žurnalistikos programų universitetuose dalis – bendrieji dalykai, nes nėra konflikto tarp amato ir bendrųjų universitetinių dalykų. Prisiminkime chirurgų pavyzdį. Aišku, amatas, kaip tu dirbsi su instrumentais, yra labai svarbu, bet taip pat turi pažinoti organizmą. Žurnalistui organizmas – tai visuomenė. Vadinasi, reikia gerų ekonomikos, sociologijos, filosofijos, kultūros ir idėjų istorijos, literatūros studijų. Turiu galvoje tikrai gerų studijų, o ne žurnalistams adaptuotų, kai ateina dėstytojas ir sako, kad jums, kaip žurnalistams, nebus tai labai svarbu.

Lygiai taip pat, jei neturime gerų politikos mokslų studijų, nesuvoksime, kaip veikia valstybė, jos institucijos. Institucijoms reiktų net atskiro labai praktinio kurso.

Svarbu turėti statistikos kursą. Tada nebūtų tokių atvejų, kai ministerijos atstovas duoda ištrauktą iš konteksto gabaliuką ir sako, žiūrėk, lenkų mokyklose vaikai prasčiau mokosi. Tada publikuojamas straipsnis, kad lenkų mokyklos yra prastesnės. O pasirodo, kad duomenys lyginami nekorektiškai, nes lenkų mokyklų duomenys sulyginti su geriausių Lietuvos mokyklų duomenimis. Aš tada paėmiau Šalčininkų rajoną ir paskaičiavau jo mokyklų vidurkį. Paaiškėjo, kad jų vidurkis yra aukštesnis nei bendras Lietuvos mokyklų vidurkis. Žurnalistai nemokomi dirbti su skaičiais, mus lengva apgauti ir mes skelbiame tą statistiką, kurią mums pakiša.

Be viso šito mes stovėsime prie visuomenės su savo skalpeliais, bet nežinosime, kur čia galva, o kur – kojos.

Bet tai, ką tu vardiji – politologija, sociologija, filosofija, literatūra – visa tai daugmaž yra. Vadinasi, problema yra ne tai, kas dėstoma, bet kaip? Dėstytojai, kurie ateina dėstyti iš kitur, matyt, neturėtų nusiteikti, kad dėstys vos ne pusiau protiškai neįgaliems žmonėms?

Išeitis galėtų būti ne dėstyti čia, bet leisti žmonėms eiti klausytis paskaitų kitur, reikalavimas tebūtų, pavyzdžiui, turėti išlaikius du ekonomikos kursus.

Tu eik ir studijuok, įsimaišęs su kitų specialybių studentais. Nes kai dirbsi žurnalistu, dirbsi visuomenėje ir visuomenei. Ir gerai, kad studijų metu kiti į tave žiūrės kaip į nieko neišmanantį. Taip bus ir dirbant. Bet tai neturi kliudyti profesionalumui. Tu ir studijų metu, ir darbe turi matyti kontekstą, matyti, kaip studijuoja kiti, ir stengtis jų lygiu suprasti.

Universitetas yra ta vieta, kur tu gali tai daryti.

Kokie dalykai žurnalistams yra dėstomi pasaulio universitetuose, galite žiūrėti čia.

Universitetozurnalistas.lt