Rugsėjo 12 d. Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose prasidėjo ilgai laukta gamtai ir menui skirta šventė, kurioje buvo atidaryta Žemės ir aplinkos meno paroda „Utopija 2009“. Ši paroda – tai kultūrinio projekto „Gamta ir menas”, startavusio 2003 m., renginys. Per parodos atidarymą menininkai sodo teritorijoje pristatė 20 naujų meninių kompozicijų. Paroda veiks iki spalio 5 d., patvaresni eksponatai bus rodomi ilgesnį laiką.

„Utopija“ – tai septintoji šio projekto paroda, joje didžiąją dalį kūrinių sudaro žemės meno (Land art) darbai, kuriems panaudotos tik natūralios gamtinės medžiagos, rastos Botanikos sode, ir aplinkos meno (Environmental art) darbai, sukurti iš įvairių kitų medžiagų. Visi darbai integruoti į tam tikrą erdvę, pritaikyti prie vietinio gamtovaizdžio (liepų alėjos, tvenkinių, senosios dvarvietės, kolekcinių augalų ekspozicijos, japoniško sodo ir t. t.).

Parodoje dalyvauja įvairių sričių menininkai – keramikai, tekstilininkai, skulptoriai, tapytojai, fotografai, poetai, floristai ir kt. Jiems suteikiama išskirtinė galimybė menines idėjas atskleisti neįprastoje, gamtinėje aplinkoje.

Parodą per atidarymą surengtoje ekskursijoje pradėjome apžiūrinėti nuo žemutinės terasos. Susipažinę su „Rožiniu pasauliu“ (aut. R. Labinaitė) ir „Urveliu“ (aut. S. Pečiulytė), patraukėme palei veidrodiniu paviršiumi žvilgantį tvenkinį į rododendryną. Čia buvo pristatyti du darbai: „Kasos“ (J. Kanapickaitės ir E. Lesnickienės didžiuliai akmenys su šukuosenomis) ir „Sūkurys“ (aut. A. Žindulis). O tada visi pasuko prie čia pat atsiveriančio Japoniško sodo tvenkinio. Kadangi šio sodo krioklių sistema ir tvenkinys atsirado vos prieš kelias savaites, manau, beveik visiems svečiams tai buvo dar vienas didelis siurprizas. Bet ne paskutinis, nes tik parodos atidaryme esant palankioms oro sąlygoms įvyko „vėjų gaudymas“ (aut. Vejugaudymas.lt). Žiūrovai išpūtę akis stebėjo, kaip sumanymo autoriai leido neregėto dydžio burbulus, žvilgančius vaivorykštės spalvomis ir bandančius perskristi tą naują tvenkinį.

Aplankę žemumas, kilome aukštyn iki arkos su skulptūra (aut. A. G. Gaberi). Pagal autoriaus sumanymą, kad „arka galėtų būti apželdinta“, Vilniaus puodžių cecho menininkų grupė arką aprengė. Darbą pavadino „Oda“. Toji oda tokia puiki, taip gražiai atrodo, kad regisi, jog arka nuo pastatymo dienos tokia ir buvo. Ir tai iš medžio žievių gabalėlių sudėtas stebuklas!

Įžengę į senąjį parką, pamatėme „Pakeltą velėną“ (aut. A. Sabalytė-Burbulienė ir V. Burbulis). Sprendimas paprastas, bet labai originalus. Ten pat, pasislėpęs po galingų medžių šakomis, mūsų laukė „Siurprizas“ (aut. Z. Filimonovienė). Parodos kuratorė Inga Riaubaitė žiediniu keliu visus nuvedė prie didžiulio stendo su užrašu „Jau greitai“ (aut. M. Strolia). Kas jį matė, suprato, apie ką kalbama. Norite ir Jūs sužinoti? Apsilankykite, pažiūrėkite ir tikrai bus aišku.

Vėl sugrįžę į senąjį parką, apžiūrėjome „Antipod“ (aut. A. Yarunin), o pasukę prie tvenkinio su sala, negalėjome patikėti tuo, ką matome: vandenyje puikavosi gubos (gal ryžiai surišti? cha, cha) – tai „Žemės ūkis“ (aut. R. Norvilaitė ir I. Biekšaitė). Šio kūrinio autoriai tikrai stropiai padirbėjo, nes to ūkio dydis – ohoho! Buvo linksma žiūrėti.

O senojo parko didžiojoje pievoje – nepatikėsite – laivas atplaukęs ir inkarą išmetęs. Tai „Nojus“ (aut. R. Nazarovaitė-Nazimovienė ir A. Nazimovas). Kapitonė iškėlė vėliavą, visiems plojant laivas pakėlė bures ir… nuplaukė (cha cha). Iki soties prisifotografavę laivo fone, puolėme apžiūrinėti „Nekilnojamojo turto“ (aut. N. Kūlokaitė). Deja, niekas nenorėjo jo įsigyti, matyt, dėl krizės. Kitoje pievoje švietė „Saulės“ (aut. L. Pavilionytė). O paskui visi nuščiuvę stebėjome performansą „Centras“ (aut. A. Viršulytė). Mūsų akyse ateiviai iš nežinia kur, apsirengę baltais kostiumais, su specialiais instrumentais pažymėjo centrą. Pasirodo, šioje vietoje, prie fontano, yra geografinis – kultūrinis VU botanikos sodo centras. Linksma.

Kairėnų dvaro senųjų rūmų griuvėsiai priglaudė darbą „Litai“ (aut. I. Latvė). Keliaudami senąja liepų alėja pamatėme kabantį „Sodą“ (aut. G. Kamblevičiūtė). Jis geriau matomas, kai žiūrima iš pietų pusės į šiaurę, tad nepamirškite ir Jūs pasisukioti, kai ten būsite. Iš to sodo įbridome į „Pieno upes“ (aut. A. Vaškevičiūtė). Čia šypsojosi visi, nes, pasirodo, pienas – labai visų mėgstamas ir sukelia teigiamas emocijas. O šalia – lyriškas vaizdas užbūrė kiekvieną, nes tvenkinyje pamatėme neįtikėtiną reginį „Virš“ (aut. R. M. Rinkevičiūtė, J. Petuchovas ir A. Braškys). Taigi virš vandens ten viena dama prisėdusi ant sofos meditavo… Pasidžiaugę tos damos surasta ramybės oaze, nukeliavome pažiūrėti, kokia gali būti „Siena“. O ji pranoko visus iki tol matytus sienų vaizdus. Ji – bekraštė, iki horizonto, ji – paprasta, o jos autoriai Š. Juknys ir V. Tamoševičiūtė – tikri darbštuoliai.

Darbų mažėja, tad pabaigoje, lyg atsisveikinant, pristatomas „Žydėjimas“ (aut. Ž. Višinskas). Jis aukštai, jis rudeninis, jis netikėtas, bet labai harmoningas. Žygio – parodos pristatymo paskutinis taškas – kluonas. Jame buvo parodyta videoprojekcija „Skysta erdvė“ (grupė Loft.lt).

Dendrologijos skyriuje irgi galima pamatyti utopinį vaizdą. Tai „Didysis vejų kanjonas ir jų slėpinys“. Šiai instaliacijai panaudoti augantys augalai.

Savaitgalis gamtoje, botanikos sode – tikra šventė kūnui ir sielai. Tai galimybė pabūti kartu su bendraminčiais, tai puiki proga atrasti nauja ir netikėta. Dėkojame visai kūrybinei menininkų grupei, kuri savo darbais skatina kitus kurti, ieškoti, leidžia džiaugtis ir jaustis laimingiems.