Prieš porą mėnesių atidarytame Nacionaliniame fizinių ir technologijos mokslų centre (NFTMC) jau it bitės triūsia mokslininkai. Čia atliekami perspektyvūs, ambicingi tyrimai, vedantys pažangos link. Ambicijos užfiksuotos ir pastato fasade. Jame dominuoja grafeno šešiakampės kristalinės gardelės formos langeliai, primenantys koriukus. Vilniaus universiteto doktorantas Steponas Raišys ir Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) doktorantai Linas Minkevičius, Sandra Stanionytė ir Rimvydas Venckevičius sako, kad motyvuoti jauni žmonės NFTMC labai laukiami, o tiems, kas savo gyvenimą sieja su mokslu, tai yra puiki vieta.

„Čia erdvu, šviesu, šilta, jauku. Ši aplinka emociškai skatina tobulėti, bet ir įpareigoja stengtis“, – sako doktorantūros studijas baigiantis L. Minkevičius. Trečių metų Taikomųjų mokslų instituto doktorantui S. Raišiui NFTMC prilygsta ilgai lauktos svajonės išsipildymui, o antrus metus doktorantūroje studijuojančiai S. Stanionytei kelias dienas pasivaikščiojus naujais koridoriais viskas tapo pažįstama, tad mergina jau beveik įsivažiavo į kasdieninį darbo ritmą. Doktorantūrą baigiantis R. Venckevičius sako, kad naujasis centras mokslininkams sukūrė idealias sąlygas bendradarbiauti ir naudotis bendra švarių patalpų infrastruktūra.

„Į Taikomųjų mokslų instituto Organinės optoelektronikos laboratoriją atėjau dirbti, galima sakyti, atsitiktinai, bet labai greitai mane sužavėjo organinės optoelektronikos galimybės. Kai buvo pristatytas pirmasis „Samsung“ išmanusis telefonas ir „LG“ televizorius su organinių medžiagų ekranais, tapo akivaizdu, kad mano pasirinkta sritis yra labai perspektyvi, teikianti visuomenei apčiuopiamą naudą. Organinė optoelektronika pritaikoma didelės raiškos vaizdo ekranų, saulės celių, organinių tranzistorių, jutiklių gamyboje. Tikiu, kad organinės optoelektronikos taikymo aukso amžius dar laukia ateityje“, – pasakoja organinių šviestukų srityje besispecializuojantis fizikas S. Raišys.

S. Stanionytei visada buvo įdomu ką nors kurti, konstruoti ir ardyti, kad sužinotų, kaip daiktas veikia. Dabar savo pomėgius ji gali vienaip ar kitaip realizuoti darbe. Viena merginos mokslinių tyrimų dalių – plonų sluoksnių, kuriuos būtų galima panaudoti optoelektronikos prietaisams, pavyzdžiui, puslaidininkiniams lazeriams, auginimas. „Optoelektronikos prietaisų naudojimas sparčiai auga. Juk internetą be šviesolaidžio jau sunkiai įsivaizduojame,“ – šypteli jaunoji mokslininkė.

L. Minkevičius VU Fizikos fakultete baigė taikomosios fizikos bakalaurą. Magistrantūrai pasirinko medžiagotyros ir puslaidininkių fiziką: „Įgytos žinios man leido toliau tęsti darbą doktorantūroje. Su grupės, kurioje atlikau mokslinius tyrimus, pagalba pavyko pagaminti prietaisą, kurį galima pritaikyti kuriant saugumo ar diagnostikos sistemas. Studijos, kurias baigiau, perspektyvios tuo, kad moko mąstyti ir suprasti esmę. Po jų gali dirbti mokslinį darbą, aukštųjų technologijų įmonėse ar techninio aptarnavimo, elektronikos, optoelektronikos ir medžiagų inžinerijos srityse.“

R. Venckevičius tyrinėja terahercinių dažnių ruožo vaizdinimo sistemas ir jų komponentus, aktyviai ieško ir pačių sistemų pritaikymo galimybių: „Apie tai dar studijų laikais išgirdau paskaitoje apie terahercų fizikos ypatumus. Susidomėjimas kilo sužinojus, kad labai mažai nuveikta šioje srityje. Galimybė užrašyti vaizdus išplečia terahercų spinduliuotės taikymo perspektyvas biologijoje, farmacijoje, medicinoje, medžiagų moksle, astronomijoje, moksliniuose tyrimuose, vėžinių susirgimų diagnostikoje.“

Kuo jaunuolius apskritai žavi mokslas ir mokslininko kelias? S. Stanionytė atsako, kad moksle nedaug monotonijos, o gautų rezultatų analizavimą ji palygina su detektyvinės mįslės narpliojimu. S. Raišys džiaugiasi galėdamas patenkinti prigimtinį smalsumą, bet žaviausia jam tai, kad vykdydamas mokslinius tyrimus gali prisidėti prie visos žmonijos pažangos. Jam antrina ir L. Minkevičius, pridurdamas, kad mokslas skatina kūrybiškumą. R. Venckevičius pabrėžia nuolatinį naujumą ir kaitą, kurie neleidžia užsisėdėti vienoje vietoje.