Kovo 7 d. Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salėje pristatytas parodos „Už visą auksą brangesnė laisvė“ katalogas. Paroda surengta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Iš turtingos retų spaudinių ir rankraščių kolekcijos atrinkti įdomiausi Lietuvos valstybingumo kelią liudijantys dokumentai. Bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė, sveikindama susirinkusiuosius, padėkojo katalogo sudarytojams, straipsnių autoriams ir parodos rengėjams, pacitavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio veikėjo, Vilniaus universiteto bibliotekos mecenato Leono Sapiegos žodžius apie laisvės reikšmę žmogui, įrašytus Lietuvos III Statuto prakalboje.

Pristatydamas parodą Retų spaudinių skyriaus darbuotojas Evaldas Grigonis įvardijo įdomiausius, vertingiausius parodos ir katalogo aspektus: seniausią lietuvišką ranka rašytą tekstą, rastą XVI a. pradžios knygoje, Mikalojaus Daukšos „Postilę“, kurios prakalboje aukštinama lietuvybė ir kuri padarė milžinišką įtaką XIX a. pradžios lietuvybės puoselėtojams, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapį, parengtą vadovaujant Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui, ir signataro Petro Klimo dienoraštį, kuriame detaliai užfiksuoti visi 1918 m. vasario 16 d. įvykiai.

Pristatymo proga vyko diskusija „Idėjos, vienijančios Lietuvą: istorija ir dabartis“, kurią moderavo Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas. Diskusijoje dalyvavo TSPMI profesorė Ainė Ramonaitė, Filologijos fakulteto docentas Jurgis Pakerys ir Istorijos fakulteto mokslo darbuotojas dr. Norbertas Černiauskas.

„Jubiliejinės datos visuomet yra gera proga ne tik apmąstyti istorinę praeitį, bet ir paskatinti, suaktyvinti istorinę savimonę. Randamos naujos sąsajos tarp praeities ir dabarties“, – pradėdamas diskusiją sakė prof. R. Petrauskas. Jis skirtingų mokslo šakų atstovų – diskusijos dalyvių – paprašė įvardyti vieną ar kelias idėjas, vienijusias Lietuvos valstybę ir jos visuomenę per šį šimtmetį.

Prof. A. Ramonaitės nuomone, pati Lietuva buvo ir yra ta idėja, kurią per 100 metų kūrėme ir tebekuriame. Anot J. Pakerio, modernios, etnolingvistiniu pagrindu susiformavusios valstybės daug dėmesio skiria kalbai, kalba suvienijo ir politinę tautą, o tai atspindi ir ši paroda nuo pat XVI a. tekstų iki moderniųjų laikų.

Kita idėja – tai katalikiškojo identiteto reikšmė, kuri buvo svarbi nuo Mindaugo laikų. N. Černiausko manymu, šimtmetis sieja tris labai skirtingas epochas ir mūsų stiprybė yra ta, kad kritiniais momentais atsirasdavo vienijanti idėja – nepriklausomybė, apimanti labai plačias reikšmes. Idėjas, vizijas, vedančias Lietuvą į priekį, XX a. Lietuvos istorijos tyrėjai suskirstė į tris grupes – viziją, kaip išlikti sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, kaip pasivyti Europą (modernizacija, kooperacija tarpukariu) ir trečioji – tapatybės paieškos, modernybės ir tradicijos santykis. Galima sakyti, kad tarpukario idėjos aktualios ir dabar.

A. Ramonaitė tirdama Sąjūdžio laikotarpį pastebėjo, kad šis judėjimas jungė labai skirtingas žmonių grupes – roko maršų dalyvius, kovotojus už ekologiją (tos idėjos šiandien primirštos), paveldosauginį judėjimą, Katalikų bažnyčią – ir viskas kažkaip sulipo, susijungė. Visus suvienijo nepriklausomybės idėja, bet pirminė idėja buvo tiesiog laisvė – saviraiškos, judėjimo, tikėjimo laisvė. Pamažu visos idėjos peraugo į suvokimą, kad laisvė susijusi su nepriklausomybe, jokio nacionalizmo, nukreipto prieš mažumas, Sąjūdžio laikais nebuvo. Tuo metu buvo daug kalbama apie moralę, dorovę, vienijo dvasinio atsinaujinimo siekis. O ir dabar atliekant tyrimus situacija panaši – Tėvynę ginti eitų atviri pasauliui, demokratiškų pažiūrų žmonės, taip pat neabejingi ekologinėms problemoms.

Ar dabar visuomenę vienija kalba? J. Pakerys mano, kad lietuviams tai svarbi identiteto dalis, kelianti daugybę diskusijų nuo senų laikų. XVII a. viduryje Danielius Kleinas įvedė naują raidę „-ė“, kovodamas su svetimų kalbų ir rašybų įtaka. Iš tiesų jokios įtakos lietuvių kalbai svetimi rašmenys nepadarė nuo pat jos funkcionavimo pradžios, todėl dabartinės diskusijos apie dvigubą w ne kalbinės. Svarbus mokslinis požiūris į kalbą.

„Kokioje aplinkoje gali gimti idėjos, nusakančios mūsų ateitį? Pastaruoju metu idėjos Lietuvai jau tarsi kiek nuvalkiotos, kartais sunku suvokti, koks skirtumas tarp idėjų ir pranašysčių“, – diskusijos dalyvių klausė moderatorius.

N. Černiauskas mano, kad kartais save per daug nuvertiname – kai kurios didžios idėjos jau įgyvendintos, pvz., euroatlantinė idėja, kuri kažkada atrodė veik beprotiška. Reikia profesionaliai išmanyti aplink vykstančius procesus ir turėti planą, kaip įgyvendinti idėją. Tam reikia ir vaizduotės, o ją suteikia platus humanitarinis išsilavinimas.

Anot A. Ramonaitės, Sąjūdžio idėja gimė diskusijų klubuose. Reikia viešo bendro kalbėjimosi, laisvos ir atviros diskusijos, tada atsiranda įkvepiančios ir prasmingos idėjos. To dabar, matyt, nebėra, kiekviena grupė veikia atskirai, todėl, jos manymu, idėjoms Lietuvai toli iki Sąjūdžio laikų, jos neįkvepia. J. Pakerys mano, kad palankesnę terpę idėjoms sukurtų sėkmės pripažinimas, pasididžiavimas ir gal periodiškas įgyvendinimo etapų įvertinimas.

Ar galime įvardyti, kas mus vienys ateityje? N. Černiausko nuomone, pagrindinė idėja, prioritetas turėtų būti švietimas, jo reforma. Ji aktuali Europoje jau nuo apšvietos laikų. A. Ramonaitė mano, kad jei įvardytume tokią idėją, galėtume kandidatuoti į prezidentus. Dabar žmonės turi neribotą galimybę rinktis, kokiai šaliai priklausyti, todėl Lietuva turi konkuruoti su visu pasauliu. Turime gražią gamtą, švarų vandenį, gal tai gali būti mūsų pranašumas.

Moderatorius prof. R. Petrauskas apibendrindamas diskusiją išskyrė dvi pagrindines idėjas Lietuvai: vienytis ir stiprėti. Jos tarsi susisieja: tai nedidelių žmonių bendruomenių, tinklų stiprinimas įvairiose srityse ir stambesnių darinių su kaimyninėmis valstybėmis formavimasis, kuris padeda tapti konkurencingiems globaliame pasaulyje.