Kremlius Ukrainos sėkmės istoriją mato kaip egzistencinę grėsmę jų režimo išlikimui, sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas, politologas Vytis Jurkonis. VU dėstytojas atkreipia dėmesį, kad jau dabar V. Putinas priėjo liepto galą. VU tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ politologas teigia, kad nėra abejonių, jog Ukraina laimės, bet kaip greitai, priklauso ir nuo mūsų paramos.
2022-ųjų vasario 24-ąją, Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, daugelis ėmė klausti: „Kodėl V. Putinas nusprendė užpulti Ukrainą?“ Politologas V. Jurkonis vardija net kelias galimas įvykių versijas. Pirmoji, anot jo, buvo lūkestis greitai nužygiuoti ir užimti Ukrainą.
„Šie planai, akivaizdu, nepasiteisino. Nebuvo tikimasi, kad Ukraina taip priešinsis ir kad tarptautinė bendruomenė ją taip palaikys. Tai reikėtų pabrėžti, nes, manau, planai buvo šiek tiek kitokie“, – sako VU TSPMI politologas.
Antroji numanoma priežastis, anot V. Jurkonio, nepavykus pasiekti greitos pergalės – luošinti valstybę: sprogdinti miestus, pulti taikius gyventojus tam, kad net ir nepavykus laimėti karo – tokių ženklų yra pakankamai nemažai – pavyktų maksimaliai „sužeisti“ Ukrainą.
„Čia reikia pasakyti labai svarbų dalyką. Jau ne vienerius metus Kremliaus politika buvo orientuota į tai, kad Ukraina jokiu būdu netaptų sėkmės istorija: nevykdytų reformų, atrodytų kaip korumpuota valstybė. Tai buvo daroma tam, kad sėkmės istorija netaptų milžinišku įkvėpimu visam regionui ir Rusijos piliečiams. Kremlius Ukrainos sėkmės istoriją mato kaip tam tikrą egzistencinę grėsmę jų režimo išlikimui“, – aiškina politologas.
Yra ir dar viena versija – tai Kremliaus kerštas Ukrainai, nors ir mažiau tikėtina, mano V. Jurkonis. Pasak politologo, iš V. Putino pasisakymų ne kartą buvo galima suprasti, kad jis nelaiko Ukrainos savarankiška, nepriklausoma valstybe. Už Ukrainos žvalgymąsi į euroatlantinę bendruomenę, tam tikrų sprendimų, kurie netenkina Kremliaus, priėmimą V. Putinas yra linkęs bausti ir, kaip mes matome, bausti labai žiauriai, sako V. Jurkonis.
Ar viskas priklauso tik nuo V. Putino?
Karas Ukrainoje priklauso ne tik nuo V. Putino, tinklalaidėje pabrėžia politologas. Jo teigimu, Rusijoje gausu draugų, įtakingų oligarchų ir tarpusavyje kartais besirungiančių įvairių veikėjų, kurie galėjo būti suinteresuoti karu Ukrainoje. Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad sekant Kremliaus veiksmus atrodo, jog trūksta adekvatumo: ar Kremliaus nepasiekė išsami informacija? Kažkas yra nutylima?
„Tai yra būdinga autoritarų aplinkai, nes ilgainiui aplinkui naikinamos institucijos. Kai užspaudžiama kitaminčių nuomonė, diktatorių aplinkoje lieka labai mažai žmonių, kurie linkę prieštarauti“, – sako V. Jurkonis.
Pasak politologo, kartais susidaro įspūdis, kad ir pats V. Putinas nelabai supranta, kas vyksta ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijoje. Tačiau nereikėtų apsigauti ir sakyti, kad jis yra ligonis – dauguma veiksmų, vykdomų Ukrainoje, negali vykti be Kremliaus žinios. Tiek V. Putinas, tiek jo artimiausia aplinka yra kalti dėl karo Ukrainoje, pabrėžia politologas.
„Kai kas nori klausti: ar kalti Rusijos žmonės? Aš žinau, kad daugumai Rusijos piliečių yra gėda. Jie jaučiasi kalti, atsiprašo. Vis dėlto kartu reikia suprasti, kad Rusijos visuomenėje yra gausybė pastangų išjungti bet kokią alternatyvią nuomonę, „išjungti šviesą“ ir palikti tik smegenų plovimo mašinas. Įdėti žmonėms į lūpas kalbas apie didžią Rusijos tautą ir apie neva rusus engiančius ukrainiečius. To tikrai yra ir tokių reiškinių yra gana nemažai. Rusija yra milžiniška ir yra daug įvairovės, bet toje įvairovėje yra ir nemažai žmonių, kurie nepritaria karui, kurie palaiko Ukrainą ir norėtų matyti kitokią Rusiją“, – teigia pašnekovas.
Vakarų neryžtingumas
Dar 2014 m. Rusija aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį ir jau aštuonerius metus kursto separatistinį konfliktą rytiniuose šalies rajonuose, per kurį žuvo daugiau nei 14 tūkst. žmonių. Vasario 24-ąją prasidėję kariniai veiksmai yra jau vykusio karo eskalacija. V. Jurkonis tikina, kad Vakarai turėjo daug signalų ir progų iš naujo įvertinti savo požiūrį ir maksimaliai griežtinti toną ne tik kalbomis, bet ir veiksmais prieš nuolat Kremliaus pažeidžiamą tarptautinę teisę, tačiau liko neryžtingi.
„Kur Kremliaus ambicijų galutinė linija? Iš tikrųjų net neturėtų būti klausimų. Gali būti, kad Jonas Jonaitis irgi nori būti Madagaskaro karaliumi. Jonas Jonaitis gali norėti, bet nebūtinai visi turi su tuo taikstytis. V. Putinas gal ir turi kažkokių svajonių. Galima surasti jam salą, kurioje jis jaustųsi patogiai, kur jis būtų sau ponas, pats sau vadovas.
Bet problema yra kita – tarptautinė bendruomenė vis dar nesugeba sujungti ir rasti tiesioginio ryšio tarp to, kad namuose pažeidžiamos žmogaus teisės, kai yra naikinamos institucijos, nepriklausoma žiniasklaida. Visi tie, kurie sako, kad tai būtų kišimasis į vidaus politiką, yra bendrininkai agresijos, kuri išsilieja už autoritarinės valstybės sienų“, – tvirtina V. Jurkonis.
Nereagavimas į Baltarusijos nusikaltimus – signalas V. Putinui
2020 m. rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje vykę šalies Prezidento rinkimai, kuriuos opozicija ir Vakarų demokratijos laiko suklastotais, pasižymėjo netikėto masto ir trukmės protestais. 28 metus trukęs A. Lukašenkos valdymas, šimtai tūkstančių protestuotojų ir itin žiaurus režimo atsakas vėl įtraukė Baltarusijos režimo klausimus į Europos politikos darbotvarkę. Tačiau, anot V. Jurkonio, negalėjimas atitinkamai sureaguoti net ir į tokios nedidelės valstybės kaip Baltarusija neteisėtus veiksmus buvo milžiniškas signalas V. Putinui, kad jis gali daryti, ką nori.
Vis dėlto, politologo manymu, Ukrainos atveju V. Putinas apsiskaičiavo – Vakarai šįkart mobilizavosi labiau. Atsakas sankcijų pavidalu, šalių parama – kur kas didesnė, nei jis tikėjosi.
„V. Putinas ir jo kuriamas Kremliaus režimas priėjo liepto galą. Jis bus milžiniškas, jis bus tragiškas ir su didžiulėmis netektimis. Tai tik dar vienas įrodymas, kad žmogus kažkada galėjo pasitraukti ir istorijoje, mėgstame V. Putiną ar ne, būtų atrodęs visai neblogai. Dabar atrodo, kad visa šalis, vadovaujant V. Putinui, nuriedėjo nuo bėgių ir rieda į visišką prarają“, – įsitikinęs politologas.
Pasak V. Jurkonio, V. Putino psichologinio portreto, jo aplinkos analizavimas, bandymas suprasti, ką jis galvoja, nevertas didelio dėmesio.
„Yra parašyta gausybė knygų apie jo charakterį, apie jo aplinką, artimuosius, bandant analizuoti V. Putino psichologinį portretą. Kartais atrodė, kad mes Vakaruose į Putiną žiūrime kaip į labai charizmatišką asmenį. Tarsi žiūrėtume filmą. Reikėtų paklausti tų žuvusiųjų Sakartvele, žuvusiųjų Ukrainoje: ar čia jums filmas? Man nuoširdžiai nesvarbu, ką galvoja V. Putinas.
Man svarbu, ką galvojame mes, kaip bendruomenė, kuri pasisako už žmogaus teises, demokratiją. Ar esame pasiruošę ginti savo vertybes? Ką galvoja V. Putinas – trečiaeilis dalykas. Tai nėra visiškai nesvarbu, bet derybų laikas ir galvojimas, kaip nuraminti, jau praėjo. Mes esame išbandę viską: ir dialogą, ir perkrovimą, ir pataikavimą – niekas nesuveikė. Mes visais savo veiksmais paskatinome šią agresiją, padarėme klaidų ir dabar turime tai ištaisyti. O V. Putinas labai greitai bus istorija“, – tikina V. Jurkonis.
Komentarų nėra. Būk pirmas!