Ir taip, mielas skaitytojau, kolega mielas, nepatikėsi, sakysi meluoju ir neraudonuoju, sakysi pasakas aš tau seku, sakysi: „Ai, stokojate, jūs, skrupulų“, bet aš, ranką ant lietuvių liaudies pasakų rinktinės pridėjusi, tamstai garantuoju, kad tiesą ir vien tik tiesą apie nepaprastą reiškinį porinu. Kur tau reiškinį, vos vieną kartą metuose Vilnių pradžiuginantį stebuklą. Kitaip pavadinus jau penktąjį Šiaurės šalių rašytojų susitikimą, vykusį 2012 metų lapkričio 13 d. Vilniaus universiteto Mažojoje Auloje, gali ir liežuvis nukristi, ir nosis ištįsti. Tokiais neįprastais šalutiniais poveikiais grasina šiųmetinė susitikimo tema – Vaikų literatūra: tendencijos ir tabu. Ši pasaka, o ne susitikimas – kolektyvinė. Keturi rašytojai ją rašė: Cecilie Eken (Danija), Svein Nyhus (Norvegija), Vivica Sjögren (Švedija) ir Timo Parvela (Suomija), vienas redaktorius ją redagavo – doc. dr. Kęstutis Urba, leidėjai ir rėmėjai (Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Šiaurės šalių ambasados Lietuvoje ir VU Skandinavistikos centras) pasistengė, kad ji būtų prieinama kiekvienam, stebuklais ir literatūra besidominčiam. 

Tendencijos

Aa aa pupa, kas tą pupą supa? Klausimas sudėtingas. Senais laikais pupą supdavo tėtis, mama ir murzina katė. Kaip prie sūpavimo prisidėti galėdavo naminis gyvūnėlis, paaiškinti sudėtinga, veikiausiai neįmanoma. Nebent katytė sūpuodavo ne lopšelį, o literatūros tendencijų sūpuokles, norėdama perkelti jas iš realistinės į fantastinę sferą, kur tiek ji, tiek drakonas su fraku, tiek medis su rankom ir kojom galėtų atlikti tokį veiksmą, kuris realistinėje plotmėje yra subalansuotas tik žmonėms ir jokiu būdu netinka minėtiems personažams. Katytei pasisekė, kadangi, kaip teigė C. Eken, tendencijos, vyraujančios vaikų literatūroje, pakito. Tikrovę išstūmė fikcija, tačiau sūpuoklės, iš miego pažadintos, iš šilto guolio išjudintos, sustoti nebelinkę, jos pamažu keliauja atgal grąžindamos jau kiek kitokias, tačiau vis dar realistines temas. Dabar jau tik kas antrą pupą supa vampyras, kitą dalį perėmė nuo alkoholizmo kenčiantis tėtis, kadangi dirbanti mama neturi laiko, sesuo, viena ranka supanti, kita venas besipjaunanti ar juodaodė moteris, kurią piktai stebi minia su rimbais ir lazdomis. Jeigu pupai pasisekė, prie jos lopšio stovi net du laimingi tėčiai. Susidaro įspūdis, jog vaikų literatūra iš fantazijos pasaulio grįžo sirgdama žvaigždžių liga. Ji jau nebeapsiriboja vaikų dėmesiu, kurį pelnydavo lengvais humoristiniais ar kriminaliniais romanais, ji, nagrinėdama šiandienai opius klausimus, taikosi aukščiau – į visuomenę, į suaugusius. Ar šis įspūdis teisingas, ar klaidingas, tikėkimės paaiškės apžvelgus renginio svečių kūrybą.

V. Sjögren tvirtina, kad ypač paaugliams skirtuose kūriniuose yra pernelyg pataikaujama destruktyvioms jų nuotaikoms, pamirštant įvesti šviesesnių spalvų, nors pačios autorės rašomų knygų tematika rimtų rimčiausia. Čia tamsa ir nežinia svetingai pasitinka ne tik paauglius, dvi sesutės nepasididžiuoja į savo grubų glėbį priimti ir suaugusiųjų. Rašytoja plėtoja motinos svetimoje šalyje motyvą. Ji yra bejėgė, jos instinktą, norą, siekį ir pareigą padėti, patarti savo vaikui, apriboja kalbos barjeras. Pastarojo nebuvimą reikia atšvęsti, o šventė neretai užsitęsia per ilgai (alkoholizmo, narkomanijos klausimas). Tam, kad išvengtų sunkiai brandos periodą išgyvenančių merginų problemos (pasak autorės, tai niūriausia tema) bei susitapatinimo su romanų veikėjais, V. Sjögren kuria iš berniukų perspektyvos, tačiau visiškai eliminuoti asmeninės patirties yra neįmanoma. Būtent dėl šios priežasties autorės kuriami personažai tuo pačiu metu realūs ir pramanyti.

O štai norvegų autoriaus Sveino Nyhuso knygų herojai yra konkretūs ir amžini. Mes visi buvome, esame arba dar tik tapsime jais – vaikais, kaip pats rašytojas teigia „itin artimais gyvenimui ir buvimui pasaulyje“, vaikais, per paprasčiausius dalykus (per pirmą žvilgsnį į dangų, į žemę, į visa, kas mus supa) suvokiančiais pasaulio nuostabumą ir nepakartojamumą. S. Nyhus komunikacija tiek su jaunaisiais skaitytojais, tiek su suaugusiais neapsiriboja vien rašymu – itin svarbus knygų komponentas yra iliustracijos, kurios kartais tampa vienintele autoriaus bendravimo priemone, kadangi patį tekstą kuria rašytojo žmona Gro Dahle. Bendri S. Nyhus ir G. Dahle darbai yra kontraversiški, orientuoti į socialinių problemų analizę, kvietimą diskutuoti. 

Kada, kur, apie ką ir su kuo bus diskutuojama bent jau savose knygose nusprendžia Cecilie Eken, kadangi naujo, pasakiško pasaulio, kuriame susipina dvasinis bei magiškasis aspektai, kūrimas leidžia autorei pasijusti valdove, suteikia dievybės bruožų. Fantazijos žanras pavergė Cecilie, kadangi tik jis įgalina rašytoją sukurti vidinio žmogaus pasaulio idėją išvengiant banalumo ar per didelio komplikuotumo (kaip pavyzdį ji pateikia meilės sąvoką). Autorės vaizduojami personažai yra smurtaujantys ir emocionalūs, ji neapriboja jų viena savybe, vienu charakterio bruožu, priešingai – atskleidžia veikėjų daugiasluoksniškumą. Ne tik C. Eken personažai, bet ir ji pati yra žmogaus daugialypumo įrodymas, kadangi kūryboje jai svarbu ne tik fantastiškumas, bet ir kalba, kuri kartais iš prozinės pereina į poetinę. Tokia transformacija tarsi suteikia idėją apie įdomesnį, gražesnį pasaulį, viltį, jog fikcija kada nors pavirs realybe.

Aukščiausiam bokšto kambarėlyje guli apdulkėjusi knyga – laukia, kol žaisline mašinėle koks žavingas vaikas atkeliaus ir ją iš kančių išvaduos. Deja, liūdna apdulkėjusios knygos dalia – niekas jos skaityti nepanoro. Norėdamas apsaugoti savo kūrinius nuo tokio negailestingo likimo, tačiau suprasdamas, kad Falk security šioje situacijoje vargiai pagelbės, Timas Parvela ėmėsi kitokių priemonių – jis pasiteiravo sūnaus, kokio pobūdžio knygos jį sudomintų. Kautynių buvo pageidauta, štai jums kautynės (tačiau ne paprastos, o kultūrinės). Autorius parašė knygą pagal suomių epą Kalevalą, taip paprasčiausią vandalizmą paversdamas trumpu įvadu į tautinį palikimą. Rašytojas, pasitelkdamas elementarius, kasdienius reiškinius, humorą, ieško dialogo su jaunaisiais skaitytojais, siekia juos prisivilioti, nuraminti – daug tokių kaip tu.

Tabu

Į kojinę, į skrynią, į mišką, į duobę. Užkasti, pamiršti, negalvoti, nešnekėti, nerašyti. Kas paslėpta toje kojinėje, ko gi taip vengiama vaikų literatūroje? O gal toji kojinė tuščia, juk Skandinavijos šalys tokios kosmopolitiškos ir tolerantiškos? Ne, joje tūno gražus pasaulis, visiška idilė, kuri yra savotiškas melas, kadangi absoliutus gėris, kurį ji perša, neegzistuoja, lygiai taip pat, kaip absoliutus blogis. Dvilypumo neigimas sukuria iškreiptą pasaulio suvokimą, nors štai draudimas vaizduoti imigrantų ydingumą, rūkymą ar girtuokliavimą (jei tai nėra kūrinio problema) byloja apie tabu prieštaravimą ir persipynimą – pasaulis nėra idiliškas, tačiau politinis korektiškumas ar paprasčiausias noras apsaugoti vaikus neleidžia atskleisti visų reiškinių, tą idealą žalojančių.

Aa aa pupa, kas tą pupą supa? Klausimas lengvas, pupą supa pasaulis, kartais baisus ir grėsmingas, kartais mielas ir draugiškas, ir literatūra, kuri padeda tą prieštaringą pasaulį suprasti, surasti save jame. Pupa nebijo blogio, jo bijo tėtis ir mama. Vaikas nori, jam reikia gyvenimo neigiamybes pažinti, kad atrastų, kaip su jomis kovoti, juk neveltui kiekvieną vakarą jis prašo pasekti pasaką, o pasakos juk optimistiškos, bet tuo pačiu metu ir žiaurios būna. Jaunimo literatūra – tai auklė, naudojanti du paprastus mokymo metodus – laiką ir pusiausvyrą. Ji nepamiršta, kad pirmokas palūš spręsdamas trigonometrines lygtis ar po sunkaus kontrolinio negavęs saldainio. Laikas ir pusiausvyra – du aspektai, neleidžiantys literatūrai tapti vienalyte mase, palaikantys jos įvairovę.