Vaikas ir kompiuteris: kada suplanuoti jų „pažintį“, ar esame pajėgūs ją planuoti ir kokia ta „pažintis“ turėtų būti? Apie tai pasakoja VU Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė dr. Roma Jusienė.
Su kompiuteriu arba apskritai su informacinėmis technologijomis, kurių dabar gausu, vaikai susipažįsta natūraliai. Asmeninį kompiuterį anksčiau turėti buvo retenybė, dabar – kasdienybė. Vaikams tai įprasta – jie jau ateina į informacinių technologijų pasaulį. Jiems tai toks pats natūralus dalykas, kaip mums kažkada buvo televizorius.
Žinoma, bet kokia į mūsų gyvenimą ateinanti naujovė dažniausiai sutinkama gana atsargiai. Tačiau niekas nėra nei savaime gėris, nei savaime blogis, jeigu tai – su saiku ir pagrįstai. Kompiuteris pats savaime naudos neatneša, tačiau ir nieko nesugadina. Kuo labiau išsilavinę tėvai, tuo mažiau vaikai – ypač savaitgaliais ir švenčių dienomis – praleidžia prie kompiuterio. Tad jeigu vaikai turės ir kitokios veiklos, bus sudarytos galimybės skleistis jų kūrybiškumui, kompiuteris nepakenks. Žinoma, jeigu vaikai neužsiima kitokia veikla, kompiuteris nepadės ugdyti kūrybiškumo.
Prieš kelis dešimtmečius JAV buvo atlikti, o visai neseniai pakartoti tyrimai siekiant išsiaiškinti, kokia veikla pagerina vaikų gebėjimus. Surinkus šešiamečių grupę buvo įvertinti jų intelekto gebėjimai, vaikai suskirstyti į tris grupes – tie, kurie imti mokyti dirbti kompiuteriu, tie, kurie imti mokyti skambinti pianinu, ir trečia grupė – kontrolinė, kuriai nebuvo suteikiamas joks papildomas ugdymas. Įvertinus jų gebėjimus po metų labiausiai išsiskyrė pianinu skambinusių vaikų grupė. Šie rezultatai patvirtinti ir naujausiais tyrimais: mokymas groti muzikos instrumentu šešiamečius lavina labiausiai. Mokymai dirbti kompiuteriu jokių gebėjimų nepagerina, rezultatų nepakeičia.
Lietuvoje 2007–2008 m. 66 proc. ikimokyklinukų naudojosi kompiuteriais namuose, pradinio mokyklinio amžiaus vaikų (7–8 m. ) – 85 proc. Prie kompiuterio daugiau negu pusė ikimokyklinio amžiaus vaikų praleidžia iki 2 valandų per dieną. Tačiau turėkime omeny, kad taip buvo jau beveik prieš penkerius metus, todėl situacija turėtų būti pakitusi.
Ikimokykliniame amžiuje atsiskleidžia, kad berniukai daugiau linkę naudotis kompiuteriu negu mergaitės, bet pradiniame mokykliniame amžiuje skirtumai išnyksta: berniukai dažniau žaidžia, mergaitės dažniau bendrauja, bet prie kompiuterio praleidžia maždaug vienodai laiko.
Bene patikimiausias įvairiais psichologiniais tyrimais patvirtintas ryšys yra tarp vaikų buvimo prie ekrano (televizoriaus ar kompiuterio) bei jų aktyvumo ir dėmesio problemų. Kol kas tik nėra iki galo aišku, kas – aktyvumo ir dėmesio problemos ar dažnas buvimas prie ekrano – pasireiškia pirmiau, tačiau vienas kitą neabejotinai pastiprina. Pastebima ir tai, kad tėvai linkę dažniau „užimti“ aktyvius vaikus animacinių filmukų žiūrėjimu arba kompiuteriniais žaidimais.
Vaiko laiką, praleidžiamą prie kompiuterio, galima ir reikia riboti, bet nebūtina drausti. Vaiko priklausomybė nuo kompiuterio neatsiras, jeigu nebus kitų rizikos veiksnių – nesaugumo jausmo, energijos slopinimo, bendravimo su vaiku stokos, negalėjimo pasiūlyti vaikui kitokios, ypač aktyvios, veiklos. Laiko leidimo prie kompiuterio ribojimas – parodymas, kad yra ir kitų būdų leisti laiką nei vien sėdėti prie kompiuterio. Jei vaikui skiriame laiko, būname su juo, dirbtinai laiko riboti net nereikia.
Prisiminkime, ką Aristotelis sakė apie tai, ko reikia išsilavinusiam žmogui: reikalingas fizinis treniravimasis, muzikinis ugdymas ir rašymas, skaitymas.
Komentarų: 1
2012-09-24 12:06
TomasBūtent.. visgi kažkas pagaliau pradėjo kalbėti apie tai, jog aklas draudimas nieko gero vaikui neduoda, reikia skatinti jį užsiimti įvairiomis veiklomis. Juolabiau, kad tame kompiuteryje ne taip jau viskas ir blogai. Žiūrėk, gal bus koks dizaineris ar programuotojas ateity..