Tikriausiai niekam, bent jau tiems, kurie kažkada buvo maži, nekyla abejonių, kad vaikai pasaulį suvokia visai kitaip nei jų tėvai. Tuo vaikystė ir žavi. Gali drąsiai manyti, kad Lietuva turi bendrą sieną su Japonija, o Baltarusija – visai kitame pasaulio gale. Lietuvos kartografų draugijos (LKD) atsakingoji sekretorė ir Vilniaus universiteto Kartografijos centro profesorė Giedrė Beconytė, viena iš tarptautinio Barbaros Petchenik vaikų žemėlapių konkurso Lietuvoje organizatorių, sako, kad kuo vaikų darbai naivesni ir mažiau kopijuojantys tikrovę, tuo įdomiau juos analizuoti.

Lietuva išsiskiria spalvomis

Tarptautinį konkursą, vykstantį kas dvejus metus, rengia Tarptautinė kartografų asociacija (TKA), ji ir parenka konkurso devizą. Paskutinių dviejų konkursų devizas – „Mano vieta šiandienos pasaulyje“. Kiekviena šalis siunčia geriausius vaikų piešinius, kurie grupuojami į keturias amžiaus grupes: vaikai iki 6 m., 6–8 m., 9–12 m., 13–15 m. Lietuva, kaip TKA narė, konkurse pirmą kartą dalyvavo 2005 m. Nuo to laiko nė karto šalies darbai negrįžo be apdovanojimo. 2015-ųjų konkurse Rio de Žaneire (Brazilija) pirmąją vietą užėmė jauniausias dalyvis iš Lietuvos. Tikimasi jį pasveikinti Lietuvos ESRI naudotojų konferencijoje.

Parodos Gamtos mokslų fakultete fragmentas. E. Kurausko nuotr.

Kiekvieną kartą, kai paskelbiama atranka, iš įvairių mokyklų ir darželių į VU Gamtos mokslų fakulteto Kartografijos centrą atkeliauja apie 900 darbų, iš kurių išrenkami 6, dalyvausiantys konkurse TKA pasaulinio kongreso metu. Darbai fotografuojami ir įtraukiami į duomenų bazę. LKD nariai išskiria apie 150 piešinių, kurie pavasarį tradiciškai eksponuojami VU Botanikos sode Kairėnuose vykstančioje parodoje. Dalis jų dabar kabo pirmame Gamtos mokslų fakulteto aukšte.

„Atrinkdami piešinius, įvertiname, kurioje šalyje konkursas vyks. Šiemet jis organizuotas Brazilijoje, tad ryškių spalvų piešinys su gitara ten labai tiko. Darbai, kuriuos siunčiame, turi būti kartografiškai tinkami – būtina nupiešti atpažįstamą žemėlapį ir, žinoma, jis privalo perteikti kokią nors idėją“, – pasakoja prof. G. Beconytė.

Profesorė teigia, kad vyresnių vaikų darbai pasižymi gilesniu problemų suvokimu, piešiniai gana filosofiški. Mažesnieji dažnai pasaulį tapatina su savimi. „Viena mergaitė nupiešė Žemės planetą su veiduku ir suknele, neva ten ji. Iš tikrųjų, kuo naiviau jie piešia, tuo gražiau. Branginame tuos kūrinius už jų šilumą“, – sakė G. Beconytė.

Pasidomėjus, ar į tarptautinį etapą atrinkti įvairių šalių darbai atspindi kokius nors skirtumus, G. Beconytė atsakė, kad tam tikras tendencijas galima įvardyti. Rusijos vaikų piešiniuose dažnai aptinkama dabartinių socialinių aktualijų, kinų – labai daug smulkiai išpieštų detalių. Apskritai, pasak mokslininkės, Rytų Europos darbai pasižymi giliomis vaikų mintimis. Lietuvos mažųjų kūriniai, panašiai kaip ir Indonezijos Respublikos gyventojų, labai spalvingi. Dominuoja ryškios, sodrios, puikiai suderintos spalvos.

Tyrė kartografinius elementus

Daugybė vaikų piešinių, per žemėlapius vaizduojantys pasaulį, imti analizuoti kaip mokslininkams įdomios informacijos apie sąmonės žemėlapius šaltiniai. Prof. G. Beconytė prisiminė darbus, kuriuose Žemės rutulys perteiktas labai intuityviai. „Pastebėjome, kad jei mažas vaikas ant boružės piešia žemynus, tai tarpelis tarp sparnų atsiduria ten, kur turėtų būti pusiaujas, nors tikrai nekopijuota“, – stebisi profesorė.

Studentai, analizuojantys vaikų darbus, iš šios tiriamosios medžiagos parašė kelis magistro baigiamuosius darbus. „Tyrinėjome vaikų pažinimą ir nuostatas – pavyzdžiui, kaip jie vaizduoja šalia esančias valstybes. Dauguma piešinių apie kaimynes pasakoja labai gražiai. Ir apie tą pačią Rusiją. Vaizduojami nacionaliniai simboliai, taikos balandžiai, nešantys ten vėliavytes. Kūriniuose beveik niekada nebūna blogų emocijų“, – teigia prof. G. Beconytė.

Aiškintasi, kaip tiksliai geografiškai perteikiama kaimynystė. „Būna, vaikų piešiniuose Lietuva ir Ispanija turi bendrą sieną. Įdomu, kaip jie sąmonėje susidaro žemėlapį. Gali būti, kad tam įtakos turi kalbos ir vaizdai, matomi per televiziją. Todėl sąmonėje vienos šalys priartėja, kitos nutolsta. Vaikai mėgsta piešti Prancūziją ir Italiją, žino visus pagrindinius tas valstybes reprezentuojančius simbolius“, – kalba kartografė.

Remdamosi per kelerius metus sukauptais kūriniais G. Beconytė kartu su Kartografijos centro absolvente Rita Viliuviene parengė neįprastą knygą – vaikų žemėlapių atlasą-albumą, papildytą smagiais komentarais apie kartografiją ir geografiją. VU leidykla knygą planuoja išleisti spalio mėnesį.