Mantas Kuizinas. Justinos Baltrūnaitės nuotr.

Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos bakalauro studijų programos alumnas Mantas Kuizinas jau beveik dešimtmetį dirba Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Valstybės pažinimo centre. Išbandęs įvairias veiklas, jis įsitikino: komunikabilumas, empatija ir nuoširdus atsidavimas yra jo karjeros sėkmės formulė. Šiandien kiekvienam, ieškančiam savo kelio, Mantas linki judėti kryptingai ir atkakliai siekti savirealizacijos, kad profesinis gyvenimas nuolat dovanotų atradimų.

„Gyvenime labiausiai pasiteisino universitete puoselėtos vertybės – nesiblaškyti ir siekti savo tikslo bet kokiomis priemonėmis. Net jei tai skamba banaliai. Iš prigimties esame tingūs, mėgstame atidėlioti, bet gyvenimas bėga per greitai, kad kažko lauktume. Dėstytojai ne kartą akcentavo: jei turi gerą idėją – veik čia ir dabar“, – prisimena M. Kuizinas.

Puoselėjami pomėgiai nuvedė profesiniu keliu

Mantas pasakoja, kad dar pradinėse klasėse domėjosi grožine literatūra – daug skaitė, aktyviai dalyvavo skaitovų konkursuose, dažnai laimėdavo klasės greitojo skaitymo varžybas. Be to, turėjo lakią vaizduotę ir net kūrė pasakas. Tačiau metai VU vaikinui iš Pakruojo nebuvo patys lengviausi – teko kovoti su tarme ir, kaip ir daugumai kursiokų, viešo kalbėjimo baime. Dabar pašnekovui šią patirtį prisiminti malonu – ypač žinant, kad norėdami išmokti viešai kalbėti žmonės už mokymus moka didelius pinigus. Pasak M. Kuizino, gebėjimas taisyklingai kalbėti lietuviškai, aiškiai ir apgalvotai reikšti mintis atsipirko su kaupu.

Mantas aktyviai dalyvavo studentiškose veiklose, todėl tiki pasiėmęs ir davęs viską, ko tuomet reikėjo. Jis sako, kad būtent aukštasis mokslas lėmė jo profesinius pranašumus: pasaulėžiūrą, elgesio ir bendravimo manieras. Tai ypač pravertė „Erasmus“ mainų programoje Ispanijoje, kur vaikinas gilinosi į užsienio šalių literatūrą. Tokios vertingos ir įvairiapusės patirties, kuri padėjo praplėsti suvokimą, Mantas linki kiekvienam filologui.

„Universitetas, kaip bendruomenė, turi savitą dvasią, net sunku ją apibūdinti. VU Kauno fakultetas man įsiminė unikalia aplinka ir atmosfera, jaučiausi itin savas. Mažesnė bendruomenė lemia tai, kad visi vieni kitus geriau pažįsta. Sutikti dėstytojai – tikri savo srities profesionalai. Net jei vieną semestrą mokaisi visai kito dalyko, gali kreiptis pagalbos į bet kurį dėstytoją – visada rasi palaikymą, gausi patarimą – jautėmės kaip kolegos. Iki šiol palaikome ryšį su dėstytoju Robertu Kudirka“, – pasakoja M. Kuizinas.

Mantas tiki, kad svarbiausia – ne vien tikslas, bet ir procesas: patirtys, pamokos, o kartais ir nesėkmės. Jam atmintyje iš studijų išliko tie projektai, kurie iš pradžių atrodė beveik neįmanomi, tačiau galiausiai buvo sėkmingai įgyvendinti. Nors būti individualistu atrodė paprasčiau, M. Kuizinas ilgainiui suprato, kad dirbant komandoje net ir sudėtingiausi iššūkiai tampa lengviau įveikiami.

Išsilavinimas, kuris padeda įsitvirtinti

Studijų metais išbandęs darbą gimtojo miesto laikraščio redakcijoje, restorane, o vėliau dirbęs renginių vedėju ir animatoriumi, Mantas įsitikino, kad svarbiausia ne tai, koks darbas, o su kokia emocija jį dirbi. Visas šias patirtis jis vadina vertingomis pamokomis, kurios padėjo formuotis jam kaip asmenybei. Dabartinėje darbovietėje, Valstybės pažinimo centre, jis atsidūrė dėl iniciatyvumo ir gebėjimo bendrauti – studijuojant muziejininkystės ir paveldosaugos magistrantūroje dėstytoja pasiūlė pretenduoti į praktikos vietą.

„Kaip dabar pamenu, kai visus savaitgalius savanoriškai eidavau vesti ekskursijų parodose, viskas atrodė taip lengva – žmonės susidomėję klausosi (tikiuosi, taip yra iki šiol). Taip ir įleidau šaknis. Netrukus ir kolegos pastebėjo, su kokiu užsidegimu vyksta edukacijos ir pažintinės ekskursijos. Iniciatyva, kad ir kur dirbtum, yra varomoji jėga. Teko ir pačiam kuruoti savanorių ir praktikantų komandą – visi tie, kurie rodė norą įsilieti į kolektyvą, taip pat Prezidentūroje vienur ar kitur įsidarbino“, – pasakoja M. Kuizinas.

Empatijos svarba

Mantas beveik kiekvieną dieną mato naujus veidus. Tai, pasak jo, darbą daro įdomų. Specialistas pastebi, kad vienas didžiausių iššūkių – kartų skirtumai: bendravimas su pradinukais visiškai skiriasi nuo bendravimo su paaugliais ar studentais, todėl kiekviena ekskursija reikalauja vis kitokio bendravimo būdo. Viskas labai individualu – reikia lankstumo ir jautrumo auditorijai. Mantas visada pasiruošęs atsakyti į netikėčiausius klausimus ir juokauja, kad gilintis į sudėtingas temas jau tapo jo hobiu.

Pašnekovas džiaugiasi, kad darbe gali atsiskleisti – vis sugalvoja naujų idėjų, o kolektyvas jį palaiko kūrybiniame procese ir nesibaimina naujų sumanymų. Kadangi didžioji jo giminės dalis dirbo mokytojais (sesuo, mama, močiutė), o tiek tėtis, tiek seneliai skaitė labai daug knygų (namuose ir dabar yra visa knygų biblioteka), M. Kuizinas tiki, kad viskas, ko reikia, yra jo kraujyje. Ypač kantrybė. Pasak jo, tai itin svarbu dirbant su jaunesniais moksleiviais.

„Ugdyti jaunimą ir save kaip atsakingą pilietį man jau tapo savaime suprantama pareiga. Tokiu pagrindu buvo kurta visa centro vizija, o aš esu tik tarpininkas tarp lankytojo ir ekspozicijos turinio. Kartais pats užsiliūliuoju nuo savo balso ir atidirbto teksto – būna, tvyro ore toks susikaupimas, kad jaučiu, jog pavyko kažkur giliau prisibelsti, net šiurpai per kūną eina. Kai pavyksta pažadinti vaikų kritinį mąstymą, jaučiu, kad padariau gerą darbą“, – sako pašnekovas, įsitikinęs, kad valstybės sistemos suvokimas suteikia savotiškos galios kiekvienam piliečiui.

Atliepti visuomenės poreikius

Daugiausia prasmės pasirinktame darbe Mantas pajuto per karantiną, kai centras nusprendė keisti veiklos kryptį ir pobūdį. Dar 2017 m. ne kartą už inovatyvumą apdovanota komanda sugebėjo pirmoji paskelbti nuotolines edukacijas, kurios vos per kelias valandas užsipildydavo mėnesiui į priekį. Lyderystė pasiteisino – kiti muziejai pradėjo adaptuoti savo veiklas ir perkelti jas į virtualią erdvę. M. Kuizinui labiausiai kėlė nerimą moksleivių adaptacija ir psichologinė būklė – buvo justi socialinis atotrūkis, kurį teko gydyti ne vienerius metus po pandemijos.

„Dabar klasėse vis daugėja vaikų su individualiais poreikiais, tad konsultuodamasis su specialistais sukūriau kelias edukacines programas ir tokiems atvejams. Tai labai praturtino mano, kaip specialisto, gebėjimus dirbti su įvairiais žmonėmis“, – apie savo naują iniciatyvą pasakoja M. Kuizinas.

Po pagrindinio darbo jo „užklasine veikla“ tapo nekilnojamojo turto agento veikla – profesija, kurią rekomendavo buvusi kolegė, pastebėjusi puikius Manto bendravimo įgūdžius. Maža to, akiratį plečia nuolatinės pažintys su įvairiais žmonėmis. Pasak Manto, šioje srityje pasiteisino studijuojant lietuvių kalbą įgyti teisės pagrindai, gera anglų kalba ir retorikos kursai.