„Dainos galia“ – tokiu skambiu pavadinimu pasirodė nauja profesoriaus iš Vašingtono universiteto Gunčio Šmidcheno knyga apie Baltijos valstybių dainuojančią revoliuciją. Knyga skirta supažindinti JAV skaitytojus su dainomis, kurios atėjo iš liaudies tradicijas tebeišlaikiusių kaimų, kad sugriautų Sovietų Sąjungą. Apie šį unikalų tyrimą kalbamės su knygos autoriumi  skandinavistikos ir baltistikos specialistu G. Šmidchenu, ne kartą skaičiusiu paskaitas Vilniaus universiteto studentams, bendradarbiaujančiu su VU mokslininkais.

Kodėl Jūs susidomėjote dainuojančios revoliucijos tema?

Temą pasiūlė mano profesorė Linda Dégh. Disertacijos temą rinkausi 1988 – 1989 metais, kai Baltijos pakrantėje jau buvo prasidėję išsivadavimo judėjimai. Mane labiausiai domino senoji, archaiška, literatūrinė tautosaka, taip pat lietuvių ir estų kalbos (latvių kalbos išmokiau šeimoje), o šis susidomėjimas skatino tyrinėti gyvus žmones, masinį nacionalinį judėjimą ir šiuolaikines folkloro tradicijas. Nors ir man teko būti Estijos ir Latvijos nacionalinėse dainų šventėse (Lietuvos sienos tuomet 1990-aisiais dėl blokados buvo amerikiečiui uždarytos),  kur viską įrašinėjau ir fotografavau, vis tiek disertaciją rašiau apie folkloro judėjimą Baltijos šalyse.

O 1998 metais, kai Smitsono (Smithsonian) festivalis pakvietė pabaltijiečius Vašingtone paminėti ir švęsti Dainuojančios revoliucijos dešimtmetį, man teko dirbti vertėju ir pastebėjau visiškai kitokį Baltijos šalių vaizdą. Tada man ši revoliucija ėmė atrodyti kitokia nei iki tol. Folkloras, žinoma, tebeatrodė turintis didelę reikšmę šiai revoliucijai, tačiau tapo akivaizdu, kad svarbiausią reikšmę pasaulio istorijoje turi tai, jog dainuojanti revoliucija buvo  sąžiningai planuotas, su didele, masine disciplina realizuotas neprievartinės (angl. nonviolent) ideologijos judėjimas.

Kiekvienas JAV moksleivis žino apie tokius neprievartinių revoliucijų lyderius kaip Gandis Indijoje ir Kingas Jungtinėse Valstijose, laiko juos didvyriais dėl kovos be smurto organizavimo, buvo parašytos garsios pasaulyje neprievartinės politikos istorijos, nuo Thoreau JAV iki Solidarnošč Lenkijoje, o štai apie Baltijos šalių revoliucijas nutylėta. Reikėjo apie tai parašyti.

Kuo Jūsų knyga yra kitokia nei kiti tyrimai šia tema? Ką naujo atradote tyrinėdamas dainuojančias revoliucijas?

Dauguma knygų, parašytų istorikų ir politologų apie politinius judėjimus, kažkodėl ignoruoja dvasinę kultūrą. Tiek Baltijos šalyse, tiek JAV mažai akademinių istorinių tekstų nagrinėja revoliucines dainas. Nors kiekvienas amerikiečių moksleivis žino, kad Amerikos pilietinių teisių judėjime buvo svarbi daina „We Shall Overcome“, mažai akademinių tekstų šį faktą pripažino kaip svarbią šio masinio judėjimo mechanizmo dalį, iki šiol nesu skaitęs šios dainos poetinės analizės arba jos dainavimo sociologinės įtakos analizės. Kartais daina primenama tik vienu sakiniu, o dažnai netgi nepasirodo žodis “daina”.

Panašios tendencijos regimos ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos nepriklausomybės atkūrimo istorijose,  kur daug kalbama apie parlamentinius procesus ir derybas su Maskva, tačiau nepaminėtas dainavimas.  Ar buvo Dainuojančiai Revoliucijai reikalingos dainos ir dainavimas? Ar turėjo kažkokią politinę įtaką tokie poetai kaip Marcinkevičius, Kernagis ir Maironis, arba dainininkai kaip Veronika Povilionienė, Kaušpėdas ir paprastų folkloro ansamblių ir chorų dainininkai?  Mano atsakymas – taip, turėjo stiprią politinę įtaką, nors dainų pavadinimų ir dainininkų pavardžių nerasime daugumoje istorijos knygų. Mano knygos tikslas – išversti į anglų kalbą ir analizuoti dainas, kurios tuomet buvo dainuojamos, per tų dainų tekstus galbūt galima interpretuoti ir suprasti lietuvių, latvių ir estų tapatybę, kokia ji buvo revoliucijos laiku.

Kuo skyrėsi trijų Baltijos šalių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainuojančios revoliucijos?

Tai sudėtingas klausimas.  Galbūt šias šalis veikė skirtingi muzikos stiliai. Estijoje roko muzika buvo visos revoliucijos svarbiausias pagrindas, Latvijoje galbūt labiau dominavo choro muzika, Lietuvoje – liaudies dainos. Žinoma, išimčių yra daug.  Dainų turinys irgi buvo skirtingas tose šalyse. Mane stebina tai, kad Estijoje nebuvo dainuojama dainų karo tema, kaip tai buvo Lietuvoje su partizanų dainomis.  Latvijoje labai stiprią įtaką turėjo pamaldžios dainos (ne giesmės) kaip Ievos Akuraterės “Padėk, Dieve, visai latvių tautai”, prie tokių dainų reikia net Latvijos himną priskirti. Tačiau šis klausimas yra veikiausiai ateities tyrimas, savo tyrime iškeliu daug panašumų.

Kodėl, Jūsų nuomone, Sovietų Sąjungą sugriovė dainos? Kaip tai įvyko?

Nepriklausomybės judėjimui reikėjo daug tūkstančių žmonių, kurie be ginklų stovėtų aplink spaudos rūmų, televizijos bokšto ir Aukščiausios Tarybos  pastatus, nebijodami, kad juos gali nužudyti. Be jų būtų buvę lengva visus vadovus ir parlamento deputatus suimti arba papirkti, ir parlamentinis kelias būtų uždarytas. O jeigu reikia mušti ir nužudyti daug neginkluotų žmonių, kartais atgimsta ginkluotų kareivių ir jų vadovų sąžinė. Taip ir atsitiko stebuklas, kad SSRS vadovai turėjo sąžinę, nenorėjo būti taikių, dainuojančių žmonių žudikais, ir atsisakė Baltijos šalių, pripažino jų nepriklausomybę. O be tų tūkstančių aplink Seimą stovinčių žmonių būtų buvę kitaip. Iš kur tie žmonės gavo drąsos taip be ginklų stovėti prieš tankus? Drąsą jie gavo iš dainų ir dainavimo. Ir taip, be dainų ir poezijos nebūtų drąsos, be tos individualinės drąsos – nebūtų tūkstančių, o be jų netrukus nebebūtų ir parlamento, paskelbusio nepriklausomybę. O be Lietuvos nepriklausomybės nebūtų ir sugriuvusi Sovietų Sąjunga.

Kodėl folkloras tapo toks svarbus išsivadavimo judėjimuose?  Kuo ypatingas Baltijos šalių folkloras?

Apie lietuvių, latvių ir estų folkloro unikalius bruožus geriau gali papasakoti jūsų folkloristai. Tokių dainų kaip sutartinės, pavyzdžiui, neturi nieks kitas, o daug liaudies dainų poetinių vaizdų taip pat nepasikartoja kitur. Unikalu yra tai, kad tautosakos reikšmė yra čia pripažinta jau porą šimtmečių, tiek daug tekstų yra surinkti archyvuose ir publikuoti, tad ateinančioms kartoms nepritrūks, ką tyrinėti.

Kaip folkloristų judėjimai prisidėjo prie laisvės kovų? Kokie svarbiausi tų judėjimų bruožai?

Liaudies dainos, ir tautosakos bendrai, svarbus bruožas yra tai, kad ją gali atlikti žmogus be specialaus išsilavinimo. Taip ir atsitiko, kad folkloro ansambliai galėjo tiek lengvai atgaivinti kaimo dainavimo tradicijas mieste. O toks paprastas dainavimas duoda žmogui drąsą ir savigarbą. Fiziologinį mechanizmą sunku fiksuoti, o muzikos terapija yra tikra, išbandyta medicinos sritis. Dabar be ginčų priimtas faktas, kad su muzika ir dainavimu galima gydyti visokias psichologines traumas. Todėl folkloro ansamblyje dainuojantis žmogus gavo (ir šiandien gauna) tikybą sau, nebijo kalbėti, nebijo būti centre. Laisvas, nepriklausomas žmogus. Toks žmogus Tarybų Sąjungoje buvo retas fenomenas, ypač prie Stalino, o taip pat post-totalitarinės cenzūros laikais. Dainuojančios revoliucijos metu iškart pasirodė, kad tokių drąsių žmonių buvo nemažai.

Kas labiausiai Jus nustebino Baltijos šalių išsivadavimo judėjime?

Stebino ir stebina tai, kad judėjimas pasiekė tikslą. Tai tikras stebuklas, kad SSRS Komunistų partijos diktatūros ir cenzūros metas baigėsi. Stebina tai, kad ir kitur (Indijoje,  Pietų Afrikoje) neprievartiniai judėjimai yra pasiekę panašų tikslą, o juk tiek daug yra pasaulyje pavyzdžių, kur viskas baigiasi kitaip –  su masine prievarta.