Ukrainoje tebesitęsia kruvini konfliktai, darantys įtaką ne tik šios kaimyninės šalies politiniam ir ekonominiam gyvenimui, bet ir pačios Europos Sąjungos ir Lietuvos situacijai. Kur gali nuvesti revoliucija vadinamas Ukrainos sukilimas, klausiame Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų insitituto dėstytojo dr. Nerijaus Maliukevičiaus.

Kaip vertinate dabartinę padėtį Ukrainoje ir ko galima ateityje tikėtis?

Egzistuoja ir labai skeptiškų scenarijų, kurie perspėja apie valstybės susiskaldymą, todėl šiuo atveju svarbiausia, kad tai neįvyktų, nes susipriešinimas tarp Rytų ir Vakarų gali privesti prie tikrai skaudžių padarinių. Galėtume turėti nestabilią zoną prie Europos Sąjungos sienų, todėl ir norima, kad Ukrainos valstybė ir visuomenė atrastų kelią į Europą, o ne į tą liūdnąjį scenarijų. Svarbiausia tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungoje mąstyti, kaip sustabdyti tą susipriešinimą ir kaip padėti Ukrainos visuomenei atrasti tą kelią į Europos bendruomenę.

Oranžinė revoliucija nepavyko. Kokia tikimybė, kad dabar pasiseks?

Nemanau, kad teisinga lyginti ir svarstyti apie dabartinius įvykius Oranžinės revoliucijos kontekste. Oranžinės revoliucijos pagrindinė vedamoji idėja buvo pasipriešinimas rinkimų rezultatų klastojimui, buvo siekiama demokratinio proceso įtvirtinimo Ukrainoje, kilo rinkimų skaidrumo reikalavimas, kuris galiausiai išplito į platesnį judėjimą. O šiuo atveju turime kitokią situaciją. Tai judėjimas, kuris prasidėjo todėl, kad buvo nesiskaitoma su Ukrainos visuomenės ir žmonių lūkesčiais ir nepasirašyta Europos Sąjungos asociacijos sutartis. Nepasirašyti nuspręsta viršūnėse, politikai su oligarchais susitarė ir būtent tai išvedė žmones į gatves. O vėliau tas judėjimas virto į nepasitenkinimą ir nesitaikstymą su dabartine sistema. Tai Janukovyčiaus sistema, vadinama oligarchine. Ji buvo priėmusi dabar jau atšauktą griežtą įstatymų paketą, kuriuo siekiama varžyti žmonių laisves, todėl aš manau, kad šiek tiek skirtingi procesai skiria šias revoliucijas. Neaišku ir dabar, kas įvyks ir koks bus šios revoliucijos rezultatas, todėl svarbi mūsų lyderių ir ES pagalba Ukrainai. Galėčiau tik šiuo aspektu lyginti Oranžinę revoliuciją ir dabartinį Euromaidaną – būtent tuo, kaip aktyviai įsitraukė mūsų lyderiai tada, Oranžinės revoliucijos metu, važiavo, kooperavosi Baltijos valstybių vadovai ir Lenkijos atstovai, JAV buvo įsitraukusi į šitą konfliktą, o dabar panašu į visuotinį pasimetimą.

Kodėl dabar Europos Sąjungos lyderiai ne taip palaiko Ukrainą?

Galima atrasti daug paaiškinimų, bet aš tai pavadinčiau bendru „euronuovargiu“ Europoje. Visų pirma tai lėmė tam tikrų vilčių neišsipildymas po Oranžinės revoliucijos ir JAV pasitraukimas nuo aktyvaus dalyvavimo Europos reikaluose. JAV dabar susikoncentravusi į konfliktus Sirijoje bei Irane ir nebevaidina tokio vaidmens, koks buvo per Oranžinę revoliuciją. „Euronuovargį“ lemia ir Europos problemos – ekonominė krizė, kuri dabar iš ES reikalauja koncentruotis daugiau į vidų nei į išorę. Aš manau, kad tokios objektyvios priežastys gali paaiškinti, kodėl taip yra, bet negali pateisinti. Noriu dar kartą pabrėžti, kad jei bus ignoruojamas tas juodasis scenarijus, tai ES susidurs su didžiule problema – nestabilumu prie savo sienų. Manau, kad turėtume suvokti, jog aktyvi pagalba ir įsitraukimas yra būtinas ir Ukrainai, ir pačiai Europai.

Koks Rusijos vaidmuo ir galbūt daroma įtaka Ukrainai?

Rusijos įtaka yra gana akivaizdi, aš ją paaiškinčiau taip – vakarietiška Ukraina yra didžiulis iššūkis Rusijai visoje geopolitinėje posovietinėje erdvėje. Ir atvirkščiai, tokia suskaldyta Ukraina padėtų Rusijai siekti savo geopolitinių tikslų šioje erdvėje, toliau joje dominuoti. Siekdama šių tikslų Rusija taiko ekonominį spaudimą Ukrainai, jaučiamas labai aktyvus finansinis spaudimas ir įvairios manipuliacijos, kad tik šis europietiškas Ukrainos pasirinkimas neįvyktų.

Ar ekonominiu požiūriu Ukrainai geriau eiti išvien su Europa, ar su Rusija?

Čia labai sudėtingas klausimas, reikalaujantis ekonominio skaičiavimo. Bet norėčiau perkelti klausimą į 1990 m. Lietuvą. Kur mums perspektyviau ekonomiškai tada ir dabar – ar orientuotis į Rusijos rinką ir ekonominę erdvę, ar į vakarietišką? Manau, kad šiuo atveju be didelių skaičiavimų akivaizdu, kad ilgalaikė nauda yra Europos Sąjungos pusėje. Atsiranda tam tikros stabilumo garantijos ir panašiai.

Ukrainos bėda šiuo metu ta, kad šalyje yra labai daug oligarchų, kurie ekonominiais santykiais labai susiję su Rusija, o šių santykių silpnėjimas jiems grėstų ekonominiais nuostoliais. Tačiau jau geriau ilgalaikis laimėjimas nei trumpalaikė nauda. Trumpalaikėje perspektyvoje kyla tam tikrų nuostolių ir praradimų grėsmė ir ES turėtų prisidėti kompensuodama šiuos nuostolius. Ukraina šiuo metu balansuoja ant ekonominės prarajos kaip valstybė ir kaip ekonominė sistema ir ši krizė tikrai neprisideda prie ekonominės gerovės net ir Europos Sąjungoje, todėl ES lyderiai turėtų teikti ekonominę pagalbą siekiant išvengti ne tik politinės krizės, bet ir ekonominės.

Kaip manote, kokia bus šio konflikto baigtis?

Tiesą sakant, sunku apibendrinti. Prognozės dabar yra pats neparankiausias užsiėmimas. Įmanomi įvairūs scenarijai, bet šiuo metu svarbiausia užtikrinti, kad daugiau nebebūtų kraujo praliejimo. Europa ir Vakarai turi daug aktyviau įsitraukti į derybų procesą ir tikrai ne tokiu lygmeniu, koks iki šiol buvo, o daug aktyvesniu. Turi būti pasiūlyti konkretūs sprendimai, pavyzdžiui, vizų palengvinimas arba naikinimas, ekonominė parama, kreditų užtikrinimas ir panašiai. Tai padėtų atitolinti liūdniausią scenarijų.