Lietuvos šeimos verslų įkūrėjų, sulaukusių 60 metų amžiaus, per šį dešimtmetį laukia sudėtingas sprendimas: parduoti ar perduoti savo verslo kūrinį. Tikintis teisingo atsakymo, pirmosios verslo kartos akys krypsta į užaugusius vaikus, kurie ne visuomet dega noru valdyti tėvų verslą. Apie tai, kaip rasti geriausią sprendimą ir išsaugoti gerus šeimos santykius – Vilniaus universiteto Verslo mokyklos partnerystės profesoriaus dr. Modesto Plakio komentaras.

Šiais metais Lietuvoje pirmą kartą kartu su Vilniaus universiteto Verslo mokyklos studentais atlikau Lietuvos šeimos verslų analizę. Apklausus 32 Lietuvos šeimos verslų atstovus, paaiškėjo, kad tik 13 proc. įkūrėjų perdavė verslo valdymo vairą vaikams ir tik vienas iš 10 perleido dalį arba visas nuosavybės teises. Tėvai neabejoja, kad vaikai ateityje perims šeimos verslą, tuo tarpu vaikai nedrįsta atsisakyti. Atliekamo tyrimo metu nė vienas šeimos verslas nebuvo parengęs raštiško verslo perdavimo susitarimo. Labai realu, kad dėl to verslo perdavimas įvyks tik įkūrėjui mirus, taip ir nepavykus šeimoje susitarti iš anksto.

70 proc. šeimos verslų bus parduoti arba likviduoti

Remiantis tarptautine statistika, galima prognozuoti, kad 70 proc. dabar sėkmingai veikiančių Lietuvos šeimos verslų nesulauks anūkų valdymo – bus parduoti arba likviduoti. Pagrindinės to priežastys yra silpnas įpėdinių verslumas ir nesėkmingai suplanuotas šeimos verslo perdavimas. Sistemingas strateginių, finansinių, teisinių, mokestinių ir emocinių aspektų įvertinimas yra kritiškai svarbus sėkmingam perdavimui. Tačiau kai vaikai ar anūkai neturi verslui reikalingų savybių, dažnai priimamas skausmingas sprendimas parduoti verslą darbuotojams, verslo partneriams ar strateginiams investuotojams, neišbandant visų galimų alternatyvų.

Plėtra tėvams rūpi labiau nei vaikams

Tėvai dar ankstyvoje vaikystėje natūraliai įtraukia vaikus į šeimos verslą, nes verslo kūrimo procesas užima ir vaikų auklėjimo laiką. Visa verslo perdavimo dinamika pasikeičia, kai vaikai užauga. Dabartiniai trisdešimtmečiai ir jaunesni įpėdiniai nėra augę Sovietų Sąjungoje kaip jų tėvai. Jaunosios paveldėtojų kartos supratimas, kas yra rizika ir sėkmė, kas yra pinigai, kas yra lyderis ar sektinas pavyzdys, skiriasi nuo jų tėvų supratimo. Dėl šių priežasčių skiriasi ir nuomonės dėl verslo valdymo bei vizijos. Dirbdamas su 50 metų amžiaus ir vyresniais šeimos verslų įkūrėjais pastebėjau, kad jie dažnai pasižymi stipresne verslo ambicija ir entuziazmu, nuolatiniu noru judėti į priekį, poreikiu konkuruoti ir tvirtesniu „derybiniu stuburu“ nei jų vaikai.

Paklausus studentų, ar jie ketina prisijungti prie tėvų verslo, atsakymas įprastai yra teigiamas. Vis dėlto uždavus klausimą, ar perimti tėvų sukurtą verslą yra jų svajonė, atsakymas dažniau būna neigiamas. Vaikai greitai susitapatina su tėvų „užaugintu“ prekės ženklu, gerai žinoma bendruomenėje pavarde. Tačiau suvokimas, kokią atsakomybę teks prisiimti perėmus verslą, ateina daug vėliau, kaip ir poreikis mokytis būti akcininku.

Verslininkas ir akcininkas – ne tas pats

Penktosios kartos Belgijos šeimos verslo (2019 m. metiniai pardavimai 3,1 mlrd. eurų) įpėdinis Edouardas Thijssenas nuotolinėje paskaitoje Vilniaus universiteto Verslo mokyklos studentams pabrėžė, kad jo proprosenelis uždraudė šeimos nariams dirbti šeimos versle ir pavedė dabar jau 52 giminaičiams esminę užduotį: rasti ir įdarbinti geriausius talentus pasaulyje, kurie užtikrintų kasmetinį dividendų augimą bent 10 proc. „Įvairių studijų metu aš išmokau būti geras akcininkas. Tačiau tikrai nesu ir nenoriu būti geras verslininkas požeminių vamzdžių inžinerinius sprendimus siūlančiame globaliame šeimos versle. Galiausiai, koks jaunas žmogus to norėtų?“ – prisipažįsta E. Thijssenas.

Sunku pasakyti, ar Lietuvos šeimos verslai artimiausiu metu pasuks talentų paieškos keliu, tačiau neabejoju, kad tie verslai, kurie išgyvens verslo vairą vairuojant vaikams ir anūkams, tikruosius talentus bus suradę laiku.