Lapkričio 8–10 d. Lunde, Švedijoje, įvyko vienuoliktoji Baltijos šalių klasikų konferencija „Colloquium Balticum XI Lundense“. Šių metų konferenciją organizavo ir priėmė Lundo universitetas, didžiausias Švedijoje ir vienas garsiausių Skandinavijos šalyse, įkurtas 1666 m. Konferencija vyko moderniame Lundo universiteto Kalbų ir literatūros centre, besipuikuojančiame šiuolaikinės architektūros erdvėmis ir įspūdinga biblioteka.

Į kolokviumą pasidalyti idėjomis ir patirtimi kasmet renkasi Baltijos jūrą supančių šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos, Švedijos ir Vokietijos klasikinės filologijos specialistai. Lietuvai konferencijoje šiais metais atstovavo gausus klasikų būrys: Filologijos fakulteto prodekanė, viena iš kolokviumo iniciatorių doc. dr. Nijolė Juchnevičienė, Klasikinės filologijos katedros vedėja doc. dr. Audronė Kučinskienė, Skaitmeninės filologijos centro vedėjas dr. Mindaugas Strockis, Klasikinės filologijos katedros lektorius dr. Tomas Veteikis, doktorantė Nijolė Klingaitė-Dasevičienė, asistentė Dalia Andziulytė ir vienas gabiausių jaunosios kartos atstovų, klasikinės filologijos trečio kurso studentas Gintaras Dautartas.

Trijų dienų konferencijos darbas buvo labai intensyvus, mat pranešimus skaitė net 28 pranešėjai iš Vilniaus, Rygos, Tartu, Lodzės, Sankt Peterburgo, Berlyno, Marburgo ir Lundo universitetų. Lietuvos atstovų pranešimai išsiskyrė temų įvairove ir itin novatoriškais interdisciplininiais tyrimais (M. Strockio ir G. Dautarto). A. Kučinskienė pranešime „Dialogų formos Cicerono veikaluose: dialogas su cituojamu tekstu“ pristatė originalią antikinės retorikos sampratą, žvelgdama į ją dialogo aspektu. Itin preciziška ir gilia sematine-stilistine senovės graikų etinių sąvokų analize pasižymėjo T. Veteikio pranešimas apie eu phronountes reikšmes Isokrato kalbose. N. Klingaitė-Dasevičienė savo pranešime apie Vladislovo IV Vazos paveikslą XVII a. panegirikose, be kita ko priminė, bendrus Lietuvos ir Švedijos istorijos momentus, o tai švediškoje aplinkoje nuskambėjo ypač aktualiai ir sukėlė gyvą klausytojų reakciją. D. Andziulytė aptarė Baltijos gintaro vertės ir naudojimo senovės Romoje klausimus remdamasi Plinijaus Vyresniojo tekstu. G. Dautartas, turintis ne tik klasikinės filologijos, bet ir muzikinį išsilavinimą, šių sričių žinias pritaikė rekonstruodamas Sapfo eilių melodijas. Puikų įspūdį paliko ne tik įtikinamos rekonstrukcijos, bet ir pateiktas nuoseklus, pagrįstas metodas, kurį pasitelkus jos buvo atliktos. M. Strockis pristatė kompiuterinę senovės graikų hegzametro analizės programą, sukurtą kartu su Skaitmeninės filologijos centro programuotoju M. Tverijonu. Pranešimas sulaukė didelio klausytojų susidomėjimo, nes pristatytoji programa yra visiškai naujas instrumentas, suteikiantis daugybę galimybių senovės graikų eilėdaros specialistams. Nuo šiol programa yra laisvai prieinama internete.

Rygos ir Tartu universitetų mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė įvairiems antikinės retorikos ir poetikos klausimams bei savajai klasikinės filologijos ir lotyniškosios raštijos istorijai. Lundo universiteto atstovų pranešimai buvo skirti Švedijos klasikinės filologijos istorijai ir Švedijos renesanso istoriografijai. Pirmą kartą „Colloquium Balticum“ dalyvaujantys Sankt Peterburgo universiteto mokslininkai išskirtinį dėmesį skyrė graikų istorinei kalbotyrai (tiek senosios, tiek vidurinės ir naujosios graikų kalbos etapams) ir graikiškiems viduramžių tekstams, stebindami išties puikiomis šios srities žiniomis ir gyva teorine mintimi. Lodzės universiteto atstovė Yvonne Borowski savo pranešime lygino antikinio ir šiuolaikinio humoro intrumentarijų, gretindama V a. pr. Kr. Atėnų komediografo Aristofano ir mūsų dienų garsaus britų romanisto Terry Pratchetto tekstus. Bene turtingiausios klasikinės filologijos tradicijos paveldėtojai vokiečiai žavėjo netikėtu temų pasirinkimu, į dėmesio centrą iškeldami detales, šalutinius, antraplanius tekstų motyvus ar mažai žinomus tekstus, išryškindami jų psichologinę, socialinę, politinę prasmę, reikšmę minties istorijai.

Kolokviumas vyko anglų ir vokiečių kalbomis (beje, įdomu, kad dauguma vokiečių nepasinaudojo gimtosios kalbos teikiamais privalumais). Reikia pasakyti, kad retorika konferencijoje buvo ne tik dažnas tyrimų objektas, bet ir puikiai valdomas instrumentas: iš daugelio pranešėjų buvo galima išties pasimokyti be galo įtaigaus retorikos meno ir retkarčiais pasijusti tarsi gyvos antikinės iškalbos klausytoju. Taigi trys įtemptos ir turtingos konferencijos dienos tikrai neprailgo. Malonius įspūdžius paliko ir šiltas, svetingas sutikimas, taip pat jaukus ir dvelkiantis ramybe Lundo senamiestis, kurio istorija siekia pirmojo tūkstantmečio pabaigą.

Antikos paveldas tapo viso Vakarų pasaulio, o ypač Europos, kultūros praeitimi, pradžia ir pagrindu, tačiau kiekvienos šalies santykis su antika skirtingas. „Colloquium Balticum“ vienija Šiaurės ir Rytų Europos tautas, buvusias Romos imperijos paribiuose ar užribiuose ir šią nuošalės poziciją (išskyrus nebent vokiečius) išlaikiusias iki šiol. Taigi konferencija skirta ne tik klasikinės filologijos aktualijoms apskritai, bet ir atspindėti ir įvertinti būtent Baltijos regiono šalių antikinės kultūros patirtį, dažnai perimtą per tarpininkus ir įgijusią itin savitas formas. Ši specifinė tematika, taip pat galimybė kasmet susitikti kaimyninių šalių kolegas ir pratęsti pokalbį palaiko kolokviumo gyvybingumą jau daugiau nei dešimtį metų.