Tai dviejų žinomų kultūros žmonių – poeto Marcelijaus Martinaičio ir literatūros tyrinėtojos Viktorijos Daujotytės – laiškai ir pokalbiai, tęsiantys pasvarstymus apie nykstančią mažų sodybų gentį, apie amžiną gamtą, apie lietuvių tautą, naujausią jos istoriją, apie prigimtinę kultūrą ir patirtis. Apie mylimus, prarastus. Apie gyvus ir mirusius.
Knygoje kalbama apie tuos kelius ir aplinkkelius, kuriais eina jau grįžtantys, jau didžiąją dalį gyvenimo atidirbę žmonės. Sugrįžęs iš gyvenimo žmogus tarsi gyvena trečiąjį gyvenimą, bet neatskirtą nei nuo vaikystės, nei nuo jaunystės, nei nuo pasirinkimų ir apsisprendimų.
Per ilgo pokalbio dešimtmečius įvyko daug lūžių, pokyčių, pirmiausia Lietuvos gyvenime. Knygos autoriai, pereidami į trečiąjį buvimo tarpsnį, taip pat keitėsi – kartais sunkiai, įtemptai. Bet gyventi tapo ir lengviau – ypač pavasariais, kai viskas atsiveria ir kai gražu būti žmogumi, matančiu, suvokiančiu. Dargi suprantančiu, pasak Hermanno Hesse’s, kad sendamas gali ir jaunėti.
Alma littera, 2013, 416 p.
Komentarų nėra. Būk pirmas!