Artėjant Sausio 13-ajai, dienai, kai Lietuvos žmonės gynė šalies nepriklausomybę taikiai stovėdami prie Vilniaus televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastato, svarbu paminėti ir Lietuvos jaunimo pasipriešinimą sovietinei okupacijai. Aktyviausioji Lietuvos jaunuomenės dalis negailėjo savęs, nors ir žinojo, kad antisovietinė veikla juos pasmerks ilgam kalėjimui sovietiniuose lageriuose. Prieš daugiau nei 60 metų vienos Ariogalos gimnazijos abiturientai nusprendė nesusitaikstyti su okupacija ir pradėjo aktyvią veiklą.

Vieningosios darbo sąjungos, arba VDS, ištakos – 1949 m. Ariogaloje. Tų metų pavasarį, išleistuvių dieną, visa buvusi aštuntoji klasė pasirašė slaptą testamentą, kuriame įsipareigojo visomis galimomis priemonėmis kovoti už Lietuvos Nepriklausomybę ir dirbti jos naudai. Apie šį testamentą, kuris buvo įdėtas į butelį, užlakuotas ir užkastas Taurupio upelio krante, nežinojo net mokytojai. Įdomu, kad testamentas turėjo būti iškeltas po 25 metų, kai Lietuva jau būsianti laisva. Šį tikėjimą paskatino didelė klasės vienybė, nes klasėje nebuvo nė vieno komjaunuolio. Nemažai prisidėjo ir klasės auklėtojai, kurie dalyvavo pogrindžio veikloje ir bandė į ją įtraukti savo gimnazistus. Negalima nepaminėti ir klasės patirties, nes tai buvo karta, kilusi iš kaimo ir mačiusi okupacijų žiaurumus, ginkluotą partizaninį pasipriešinimą, daugelio šeimos buvo nukentėjusios nuo okupacijų padarinių.

Taip brendo organizuotas Ariogalos pirmosios laidos klasės neginkluotas antisovietinis pasipriešinimas. Iš tos klasės vienuolika vaikinų – Celestinas Ajauskas, Jonas Bersėnas, Algirdas Bitvinskas, Vytautas Bukauskas, Pranas Čižas, Liudas Gaižauskas, Tadas Jagelavičius, Vytautas Kaminskas, Jonas Kreimeris, Juozas Petkevičius, Alfonsas Urbonas – įstojo į Vilniaus ir Kauno aukštąsias mokyklas. Nors didesnė dalis šių jaunuolių pasirinko studijuoti tuometiniame Kauno politechnikos institute ir Kauno veterinarijos akademijoje, organizacijos iniciatoriais tapo Vilniaus universiteto studentai – J. Petkevičius, įstojęs į Teisės fakultetą; A. Bitvinskas, C. Ajauskas ir P. Čižas, kurie įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą. Jau minėtas J. Petkevičius vėliau tapo kuriamos organizacijos vadovu.

1950 m. vasarą, po pirmųjų studijų metų, jie ir susirinko Ariogaloje, kur nutarė pradėti antisovietinę veiklą, nors, V. Bukausko teigimu, „sprendimas jau buvo padarytas Vilniuje, tarp studijuojančių (C. Ajauskas, A. Bitvinskas, P. Čižas, J. Petkevičius), jie jau buvo nutarę“ (Pokalbis su Vytautu Bukausku). Organizacijai vadovauti buvo išrinkta „valdyba“: pirmininkas J. Petkevičius, pirmininko pavaduotojas C. Ajauskas ir valdybos narys V. Bukauskas. Organizacijos programą parengė J. Petkevičius, o įstatus – C. Ajauskas.

1951 m. pradžia yra oficiali VDS įkūrimo data, nes tada buvo patvirtinta organizacijos programa ir įstatai (kurie buvo parašyti 1950 m. pabaigoje). Toks pogrindinės organizacijos pavadinimas buvo sugalvotas konspiraciniais tikslais: tai ne tik socialinis siekis, bet ir pėdų mėtymas, kad iškilus pavojui saugumiečiai neįtartų studentų. Organizacija susidėjo iš 2 skyrių: Kauno, kuriame buvo 7 nariai (sekretoriumi buvo išrinktas V. Bukauskas), ir Vilniaus, kuriame buvo 4 nariai (vadovas J. Petkevičius). Galutinis organizacijos tikslas buvo sukurti laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. Tai buvo pagrindinis tikslas, o tarp kitų tikslų – ideologiškai kovoti su bolševikų valdžia, rinkti karo metų ir pokario laikotarpio lietuvių tautosaką (dainas, anekdotus), sudaryti programą, pagal kurią būtų įgyvendintas socialinis teisingumas Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę. Tokie tikslai tuo metu galėjo atrodyti utopiški, bet šios pogrindinės organizacijos nariai buvo pakankamai išsilavinę, kad suvoktų, jog didesnę įtaką, gelbėjant žmones ir kraštą, galima padaryti tik gerai besimokant ir stengiantis patekti į kuo aukštesnius valdžios postus. Studijos Vilniaus ir Kauno universitetuose jaunuoliams padarė didelį poveikį, todėl pavyko sukurti tam tikrą struktūrą organizacijoje, ieškoti efektyviausių būdų, kurie padėtų kovoje su sovietiniu režimu.

1951 m. pradžioje ši jaunimo organizacija ėmėsi aktyvios veiklos. Visų pirma buvo užmegztas ryšys su Ariogalos rajono mokytoju Kazimieru Baniu, kuris buvo Kęstučio apygardos partizanų ryšininkas, be to, jis buvo beveik VDS narių vienmetis ir pažinojo C. Ajauską. K. Banys buvo užmezgęs ryšius su partizanais dar 1944 m., nes gyveno kaime, kuriame veikė partizanai. VDS nariai pradėjo rašyti į pogrindžio spaudą straipsnius, referatus, eilėraščius, anekdotus. Iš pogrindžio gaudavo „Laisvės varpą“, „Laisvės žvalgą“, „Į kovą“ ir kitą partizanų spaudą, kurią platindavo ir kitiems. Organizacijoje visi darė, kas ką sugebėjo. Minėtinas įdomus K. Banio referatas „Anglų-amerikiečių politika ir mes jos veikime“, kuris buvo nusiųstas Kęstučio apygardos partizanams. Šiame referate K. Banys samprotavo apie anglų ir amerikiečių politiką ne anglosaksų kilmės tautų atžvilgiu. A. Bitvinskas perdavė partizanų spaudai per 25 eilėraščius; A. Lukaševičius parašė straipsnį „Kolektyvizacija Lietuvos kaime“, kuriame įvardijami brutalūs okupacinės sovietų valdžios metodai, kuriais ūkininkai priverstinai buvo suvaryti į kolūkius; L. Gaižauskas parašė straipsnelį apie rinkimų farsą („Rusiškoji rinkiminė mašina“); J. Žukauskaitė-Petrauskienė analizavo menką darbininkų uždarbį, darbo normų kėlimą, žemą produkcijos kokybę, moralės smukimą.

Iš tokio pobūdžio straipsnių aiškėja, kad ši jaunimo organizacija orientavosi į platų kontekstą, siekdama šviesti visuomenę, skatinti blaiviai mąstyti ir matyti tikrovę tokią, kokia ji yra, nes komunistinė vadovybė, kurdama „šviesų rytojų“, padėtį okupuotoje valstybėje ir apskritai visoje Sovietų Sąjungoje vaizdavo melagingai. Buvo kuriama intensyvi propaganda.

Be straipsnių ir eilėraščių rašymo, VDS partizanams siųsdavo gana daug rašomojo ir kopijavimui skirto popieriaus, rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus. VDS nariai dažniausiai rinkdavosi Kaune, V. Kaminsko bute, kuris buvo Totorių gatvėje. Įdomu, kad nė karto nebuvo susirinkę visi organizacijos nariai, ir tai suprantama, nes 1950–1952 m. laikotarpis Sovietų Sąjungoje buvo įtemptas ir aštrus, dar valdė Stalinas ir veikė stalinistinis režimas, represinė sistema dar nebuvo likviduota, tad ir ryšius palaikyti buvo nelengva.

1951 m. organizacijai besiplečiant, buvo priimti ir nauji nariai, tokie kaip A. Lukaševičius iš Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ir K. Vaišvilas  iš Kauno. Deja, tarp jų pasitaikė sovietų valdžios užverbuotas V. Murauskas, kuris 1949 m. įstojo į Vilniaus universtiteto Teisės fakultetą turėdamas KGB siuntimą. 1952 m. pavasarį V. Murauskas perdavė surinktą informaciją saugumui. Tuo metu jau buvo vykdomas organizacijos narių sekimas ir pradėta operatyvinė byla. Daugelis narių nejautė ir nematė, kad yra sekami. 1952 m. kovą buvo išrinkta nauja VDS vadovybė, kuriai vadovavo A. Lukaševičius, C. Ajauskas ir K. Vaišvilas, priimta nauja programa ir įstatai, kurie per L. Gaižauską buvo perduoti K. Baniui, kad vėliau  būtų įteikti „Germantui“. 1952 m. vasarą dar buvo suspėta iš Kęstučio apygardos gauti kuriamos Vyčių sąjungos (VS) įstatus ir programą. Kadangi VDS nariams vasarą buvo užduoti „namų darbai“, be to, daugelis jų buvo ketvirtakursiai, turėjo atlikti praktiką ir ketino trumpai pailsėti, svarstyti VS dokumentus buvo nuspręsta rudenį. VS turėjo suvienyti visą neginkluotą pasipriešinimą okupacijai, tačiau platus užverbuotų kolaborantų tinklas ardė bet kokią partizanų ir pogrindinių organizacijų veiklą. Sovietiniai agentai sugebėdavo prisitaikyti prie bet ko, apsimesdami palaikyti kovą su Sovietų Sąjunga, idant būtų priimami į partizanų tarpą, jaunimo organizacijų tarpą. Taip sovietinis saugumas sugebėdavo infiltruoti savo užverbuotus agentus, kurie surinkdavo reikiamą informaciją apie organizacijų dalyvius, o vėliau surinkta medžiaga buvo naudojama nuteisiant pogrindžio dalyvius.

1952 m. rugsėjo 20 d. prasidėjo narių areštai. Per mėnesį buvo areštuoti visi 16 narių. J. Petkevičius buvo suimtas komandiruotėje, kad kiti nesuprastų, jog kažkas blogai. Daugelis buvo nustebę ir patyrė šoką, nors V. Bukauskas tardymo metu galvojo, kad jį suėmė dėl paso. Tardymai vyko tris mėnesius, per kuriuos jaunuoliams neleisdavo miegot.

Teismas įvyko 1952 m. gruodžio 24–27 d. ir visi 16 narių buvo nuteisti 25 metams lagerio ir papildomai penkeriems metams tremties. Po šio nuosprendžio nuteistieji pradėjo garsiai kvatotis, o B. Kryževičiūtė pažymi, kad „mus, kaip kokius didžiausius nusikaltėlius, teisė karo tribunolas […] Paskui pridūrė: „Mes jus nuteisėme ne dėl to, ką jūs padarėte, bet dėl to, ką galėjote padaryti“ […] „Čto za narod? Po 25 polučili, a oni smejutca“, – stebėjosi prižiūrėtojai, vesdami mus iš teismo salės į kameras.“ (Studentų byla, 1995, p. 272–273). Apie šią organizaciją buvo informuota net Maskva, kuri traktavo ją kaip „potencialius priešininkus ideologinėje kovoje“, o greičiau su ja susidoroti ragino ir A. Sniečkus.

1953 m. pavasarį, jau mirus Stalinui, iš Lukiškių kalėjimo nuteistieji buvo išsiųsti po įvairiausius lagerius. Į Vorkutos lagerius nusiuntė 4, kurie buvo savo skyrių vadovai – J. Petkevičių, V. Bukauską, K. Vaišvilą ir A. Lukaševičių. Visa tai liudija, kad ši organizacija buvo traktuojama kaip labai pavojinga. Konkrečiu atveju neginkluoto pasipriešinimo bendradarbiavimas su ginkluotu (partizanais) galėjo būti laikoma ypač sunkiu nusikaltimu, nes taip buvo palaikoma ginkluota kova su Sovietų Sąjunga.

Didžiausią įtaką šios organizacijos susiformavimui padarė tai, kad dauguma jos narių ir organizacijos iniciatorių buvo baigę tą pačią Ariogalos mokyklos klasę ir priklausė stipriai bendruomenei, kurioje vyravo antisovietinės nuotaikos ir buvo vykdomas ginkluoto ir neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo rėmimas, kova su okupacija, taip pat jaunuolių asmeninė okupacijų patirtis ir studijos aukštosiose Vilniaus ir Kauno mokyklose.

Straipsnis parengtas pagal Audriaus Dabrovolsko bakalaurinį darbą, apgintą 2010 m.