Savaitgalį vykusioje Vilniaus knygų mugėje lankytojai, šlavę įvairių leidyklų prekystalius, linksminęsi koncertuose, lankęsi susitikimuose su rašytojais ir žinomais šalies intelektualais, turėjo progą susipažinti su semiotinėmis architektūrinio Vilniaus universiteto ansamblio reikšmėmis. VU Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro mokslininkai ir vizituojantis dėstytojas iš Prancūzijos prof. Ericas Landowskis diskutavo ne tik apie Manaro Hammado leidinį „Vilniaus universitetas: semiotinis architektūros ir planų tyrimas“, bet ir apie erdvės semiotiką apskritai.

Susitikimo pradžioje doc. dr. Loreta Mačianskaitė pabrėžė, kad garsus semiotikas M. Hammadas Vilniaus universitetą tyrė ne tik tokį, koks jis yra dabar, tačiau ir tokį, koks buvo ar galėjo būti. „Labai įdomu tai, jog M. Hammadas pastebi architektūroje ir jos planuose įrašytą sociumą. Jis nuspėja, kur galėjo būti išvietės, krosnys, kur dirbo tarnai, kur buvo dėstoma. Jis užčiuopė tokius dalykus, apie kuriuos mes net nepagalvojame žiūrėdami į kokį nors brėžinį“, – kalbėjo ji.

Prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka papasakojo, kaip ši studija atsirado. Pasak jo, prof. E. Landowskis įkalbėjo į Vilnių pakviesti vieną uoliausių semiotikos tyrinėtojų, artimą jo bičiulį M. Hammadą. „Pagal profesiją jis yra architektas, bet toks, kuris nė vieno pastato nėra pastatęs. Baigęs mokslus, užuot kūręs naujus pastatus, jis ėmėsi analizuoti jau pastatytus“, – knygos autorių pristatė prof. habil. dr. K. Nastopka.

Profesorius prisiminė, kaip M. Hammadas mielai pažadėjo perskaitysiąs kelias paskaitas, tačiau iš karto pareiškė, kad tik teorizuoti jam neįdomu. Jis ketino suorganizuoti grupę, kuri užsiimtų praktine analize. „Pasitariau su kolegomis ir paklausiau, kodėl gi neištyrus architektūrinio Vilniaus universiteto ansamblio. M. Hammado reakcija buvo santūri, jis galvojo, negi nėra įdomesnių objektų, tačiau atvykęs ir pats išvydęs universiteto architektūrą iš karto sutiko“, – pasakojo prof. habil. dr. K. Nastopka. Viešnagės pabaigoje Kultūros paveldo departamente buvo aptikta apie 100 universiteto brėžinių, kuriais remiantis ir atlikta studija. Antrą kartą į Vilnių M. Hammadas atvyko jau kaip tyrėjas.

„Tuo pačiu metu, kai išleidome vertimą, šis tekstas pasirodė ir Prancūzijoje. Principinė M. Hammado tezė skelbė, kad architektūra nėra tik sienos, ji – žmonių, daiktų ir pastatų sąjunga. Į miestą ir jo architektūrą M. Hammadas žvelgia kaip į tekstą, kuris turi savo adresantą ir adresatą. Statiniai kalba be žodžių, jie prabyla savo linijomis ir išdėstymu“, – sakė prof. habil. dr. K. Nastopka.

A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro doktorantas Paulius Jevsejevas, parašęs M. Hammado leidinio recenziją, pridūrė, kad erdvės semiotika atžviežina žvilgsnį, priverčia pažiūrėti kitaip. „Erdvės semiotika atskleidžia, kad aplinka, kurioje mes gyvename, nėra savaiminė, ji kuriama ir projektuojama. M. Hammadas su erdve semiotiką susieja būtent per veiksmą“, – pažymėjo jis.

Prof. E. Landowskis M. Hammado metodiką prilygino detektyvo darbui. Anot jo, šis erdvės semiotikas nuolat klausia „kodėl?“. Pastatų išdėstymus jis sugeba paaiškinti religinėmis, ekonominėmis, karinėmis, gamybinėmis priežastimis. Vilniaus universitetą jis matė per politinę prizmę. „Į universitetą M. Hammadas žvelgė kaip į lietuviškos tapatybės ir kultūros pagrindą“, – studiją apibendrino profesorius.

Apie šią studiją daugiau skaitykite čia.