Vakar Vilniaus universiteto bibliotekos Česlavo Milošo skaitykloje surengta diskusija „Istoriniai šaltiniai ir vaizduotė rašant apie Vilnių“. Joje dalyvavo du labai skirtingi apie mūsų sostinę rašantys autoriai: Gina Viliūnė ir Darius Pocevičius. Pasvarstymus moderavo VU Istorijos fakulteto docentas Aurimas Švedas.
Jis pripažino, kad nekūrė šio susitikimo dramaturgijos, nesitarė su autoriais ir tiesiog tikėjosi laisvos diskusijos. Istoriką domina tai, kaip gimsta istorijos ir atsiranda poreikis jas papasakoti, kiek tai susiję su asmeninėmis rašančiųjų istorijomis.
Kas yra tikras vilnietis? D. Pocevičius yra sakęs, kad jo knyga kilo iš meilės ir įsiūčio. Vilnius, kuris jam, gimusiam Kaune, pasirodė svetimas, nepažįstamas, nelietuviškas, paskatino domėtis ir ieškoti atsakymų. Vilniuje jis pasijuto kolonistas, kaip ir dauguma kitų dabartinių gyventojų. Tad panoro prisijaukinti miestą, padaryti jį savą, pažinti. G. Viliūnė save laiko vilniete, nes čia gimė ir augo, nors manoma, kad tikras vilnietis – tai jau trečios kartos atstovas. Ji užaugo Žvėryne ir ryškiai pajuto Vilniaus dvasią, kuri pamažu nyksta.
Doc. A. Švedas teigė, kad savo vietos mieste kūrimas ir yra istorijų pasakojimas taip prisijaukinant Vilnių. Visi mes darome tą patį, tik rašytojai dalijasi savo istorijomis. Istorikas, norėdamas ką nors nuveikti, turi nustebti, o tada išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko.
Ar svarbus istorijos gylis? D. Viliūnės netraukia dar nesusigulėjusi sovietmečio istorija, nes rašytojai svarbu ne patikrinti faktus, o juos pajusti, įsivaizduoti. D. Pocevičiaus dėmesys, priešingai, krypsta į labai neseną, gyvą istoriją, jam svarbu aprašyti nykstančius reliktus. Šio kūrėjo nuomone, rašytojai nuo kitų žmonių skiriasi gebėjimu pasakoti istorijas ir milžinišku superego, kuris net svarbesnis už honorarą. Rašytojo manymu, istorikai taip pat kuria istorijas. Istorija yra nuolatinis jų kūrimo veiksmas, interpretacijos. D. Pocevičius klasikiniais Vilniaus istorikais laiko J. I. Kraševskį ir M. Balinskį.
„Istorikai dažnai pavydi rašytojams, kad šie gali laisviau rašyti, interpretuoti, naudoti vaizduotę. Istorikams taip pat svarbu rasti įdomių, spalvingų detalių“, – pastebėjo doc. A. Švedas. G. Viliūnės nuomone, rašytojui reikia fantazijos ir kantrybės. Skaitant istorikų darbus ir konstruojant savo siužetą svarbu rasti neatskleistus, įdomius faktus. D. Pocevičiaus manymu, istorikai nelabai skiriasi nuo rašytojų, nes pastarieji taip pat vertina faktus. G. Viliūnė istoriniais romanais nori įrodyti, kad istorija įdomi, kad ji gali būti aktuali.
„Istorikai ir rašytojai dalijasi Vilnių, ir kiekvienas ieško savų temų. Labai sudėtingas klausimas, kiek čia istorinės politikos, kiek mitokūros ir imperijos šešėlyje gyvenusių mažųjų Vidurio Europos tautų bandymų sukurti ir atrasti save“, – reziumavo VU Istorijos fakulteto docentas A. Švedas.
Susitikime dalyvavusių rašytojų kūriniai:
Gina Viliūnė
Karūna be karaliaus: senojo Vilniaus trileris, Vilnius: Tyto alba, 2012, 262 [2] p.
Vilniaus Madona: romanas, Vilnius: Alma littera, 2014, 243 [4] p.
Magdalė, smuklės merga: romanas apie XVI a. Vilnių, Vilnius: Alma littera, 2016, 267 [2] p.
Darius Pocevičius
100 istorinių Vilniaus reliktų: [nuo XIV a. iki 1944 m.], Vilnius: Kitos knygos, 2016, 839 p.
Komentarų nėra. Būk pirmas!