– Mieli studentai, spėju, kad vertimo nebereikia, visi suprantate lietuviškai?
– Taip!
– Vakar rašėte testą, žodžiu egzamino nebuvo?
– Taip!
– Tuomet truputį jus paegzaminuosiu. Ar patiko kursai?
– Taip!
– Ar atvažiuosite dar kartą?
– Žinoma!
– Patiko lietuviška žiema?
– Labai!

Tokiu dialogu penktadienį pradėta žiemos lituanistinių kursų pažymėjimų įteikimo šventė. Kursų vadovė Virginija Stumbrienė, sakydama įžanginę kalbą, džiaugėsi, kad 22-ieji lituanistiniai žiemos kursai buvo didžiausi. Suskirstyti į 5 grupes, juose dalyvavo 46 žmonės iš 19 šalių. Kasdien jie mokėsi lietuvių kalbos, klausėsi paskaitų apie Lietuvos kultūrą, lankėsi VU bibliotekoje.

Gavę pažymėjimus, dalyviai ragavo lietuviškų patiekalų, padedami Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ mokėsi tradicinių lietuvių liaudies dainų ir šokių. „Ratilio“ nariai susirinkusiesiems pristatė etnografinius Lietuvos regionus, supažindino su tik Aukštaitijai būdingomis sutartinėmis. Kursų dalyviai ne tik aktyviai įsitraukė, bet ir kiekvieną susitikimo akimirką fiksavo savo išmaniaisiais telefonais.

Būsimoji Europos humanitarinio universiteto (EHU) profesorė Lynn Lubamersky iš JAV, visada norėjusi išmokti kalbėti lietuviškai, pastebėjo, kad lietuviai labai didžiuojasi savo kalba ir papročiais. „Pagrindinis skirtumas turbūt tas, kad mes esame jauna tauta, neturinti tiek daug tradicijų, o tos, kurias turime, atkeliavo iš kitų šalių“, – pridūrė Panevėžyje gyvenanti jos tautietė vienuolė sesuo Marija Ludka. Į kursus ji atvyko tam, kad galėtų bendrauti su žmonėmis, su kuriais dirba.

Žiemos kursų studentai tik patvirtino dažnai girdimas kalbas, kad lietuvių kalba – viena sunkiausių pasaulyje. Antrus metus Helsinkio universitete lietuvių kalbą studijuojanti Alexandra Lahti-Nuuttila pabrėžė, kad jai sudėtingiausi priešdėliai. Penktus metus šią kalbą kremtanti Jana Jedličková iš Čekijos pridūrė, kad daugiausia problemų jai kelia dalyviai, padalyviai ir pusdalyviai. Lietuviškų šaknų turinti Alicia Ramoška iš Urugvajaus teigė, kad didžiausias iššūkis – gramatika. Pasak jos, ji visai kitokia nei ispanų. Nors kitais metais studijuoti lietuvių kalbą pradėsiantis Antonis Sipilä iš Suomijos mano, kad kursai sudėtingi nebuvo, keblumų vis dėlto kilo. „Su keliais bičiuliais studijuojam latvių kalbą. Lietuvių ir latvių kalbos turi taip pat skambančius žodžius. Pavyzdžiui, „labai“. Latviškai tai reiškia „gerai“, – sakė jis.

Kursams pasibaigus, dvi studentės savo mokslo draugams lietuviškai atliko Manto Jankavičiaus dainą „Sninga“. „Pastarąją savaitę su Grace daug muzikavome kartu. Pagalvojom, o kodėl nesugrojus paskutinę dieną? Ilgai ieškojom dainos, kuri būtų linksma, pozityvi ir turėtų gražią prasmę. Užtrukome ilgai, kadangi viskas, ko ieškodamos klausėmės, labai slėgė“, – dar vieną lietuvių kultūros bruožą pažymėjo A. Lahti-Nuuttila.