„U.V.“ tęsia straipsnių ciklą apie Universiteto kiemelius. Pristatome Vilniaus universiteto Bibliotekos kiemą.

Bibliotekos kiemas dabar labiau primena aikštę.

Anksčiau šis kiemas buvo uždaras, tačiau XIX a. pradžioje perstačius generalgubernatoriaus rūmus (buvusius Vyskupų rūmus, dabar Prezidentūrą) vieną kiemo korpusą teko nugriauti. Prie generalgubernatoriaus rūmų statybos teko prisidėti ir architektūros profesoriui Karoliui Podčašinskiui.

Pamatęs, kad projektas netikslus, plane įsivėlė klaida, architektas bandė išsaugoti universiteto pastatus. Tačiau generalgubernatorius A. Rimskis-Korsakovas atsisakė ką nors keisti, nepripažino klaidos ir pareiškė, kad „universiteto pastatai netvarkingi ir neestetiški… prie vartų priešais posėdžių salę stovi virtuvė su nevykusiais prielipais, naudojama tiktai vieno astronomijos profesoriaus Sniadeckio…“ Žodžiu, architektui nepavyko išgelbėti universiteto pastatų ir teko tęsti projektą, nes carinei valdžiai nebuvo galima atsakyti.

Kurį laiką nuo gatvės kiemą skyrė klasicizmo stiliaus mūro tvora su vartais, vėliau ji buvo nuardyta.

Ant dabartinio Istorijos fakulteto sienos kabo paminklinė lenta žymiam ukrainiečių rašytojui Tarasui Ševčenkai, kuris lankė piešimo pamokas pas šiame name gyvenusį garsų tapytoją profesorių Joną Rustemą.

Kieme išsiskiria universiteto centrinių rūmų pastatas su buvusios observatorijos bokštu. XVIII a. viduryje observatorijos pastatą puošė du barokiniai bokštai. Vakarinis buvo perstatytas 1838-1842 m., pažemintas, jame įrengtas teleskopas, bet 1876 m. kilus gaisrui jis sudegė. Trečiajame aukšte esančio observatorijos antstato sieną puošia piliastruose I. Egenfelderio ištapyti astronominiai ir matematiniai prietaisai, o virš barokinių langų apvadų – septynių didžiausių planetų atvaizdai. Jie čia atsirado 1772 m. 1990-aisiais restauruotas rytinis observatorijos bokštas, kuriame buvo laikrodis, varpo dūžiais skelbiantis paskaitų pradžią. 1863 m. čia įkeltas tikras to meto stebuklas – elektrinis Dž. Ričio firmos Edinburge pagamintas laikrodis. Laikrodžio mechanizmas buvo reguliuojamas astronominiais prietaisais, todėl jis rodė labai tikslų laiką. Kiekvieną dieną dvyliktą valandą nuo Pilies kalno aidėdavo patrankos šūvis, skelbiantis vidurdienį: astronomai kariškiams paskolino vieną iš senesnių teleskopų, kuriuo šie stebėdavo laikrodžio rodykles. Bokšto smailę puošia Protasevičių herbas – vėjarodė su jėzuitų monograma.
1964 m., minint Kristijono Donelaičio 250-ąsias gimimo metines, centrinių rūmų pastato pirmojo aukšto arkadoje atidengta K. Bogdano sukurta lietuvių literatūros pradininko skulptūra. Trys arkos pastato kampe iškirstos XX a. pradžioje lenkų architekto S. Narembskio nurodymu.

Bibliotekos kieme yra pagrindinis įėjimas į universiteto ansamblį, centrinius rūmus ir biblioteką.

Įėjimą į Vilniaus universiteto biblioteką puošia paminklinės skulptoriaus Jono Meškelevičiaus durys, skirtos pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakčiai paminėti. Vienintelis Lietuvoje išlikęs Martyno Mažvydo „Katekizmo”, išleisto Karaliaučiuje 1547 m., egzempliorius saugomas universiteto bibliotekoje. Šis egzempliorius sugrįžo į Lietuvą buvusio ilgamečio bibliotekos direktoriaus prof. Levo Vladimirovo dėka.

Vilniaus universiteto biblioteka – seniausia ir viena didžiausių Lietuvoje. Jos fonduose saugoma per 5 milijonus knygų, unikali senų spaudinių ir rankraščių kolekcija. Iš 400 Lietuvoje esančių inkunabulų – pirmųjų spausdintų XV a. knygų – per 300 saugoma VU bibliotekoje. Įdomus ir turtingas kartografijos rinkinys: jame per 1000 senųjų atlasų ir 10 tūkst. žemėlapių. Seniausioje Lietuvoje grafikos kolekcijoje – 77 tūkst. darbų.

Viena iš Vilniaus legendų pasakoja apie senovėje bibliotekoje grandinėmis prie sienos prirakintą garsiojo burtininko Tvardauskio knygą, kuri saugojo visas pasaulio paslaptis, tačiau paslaptingai pradingo.

Biblioteka garsėja ir puošniais senaisiais interjerais, kurių Vilniuje pasaulietiniuose pastatuose išlikę ne tiek daug.

Vytautas Tavoras: „Biblioteka tapo mano antraisiais namais“

Apie Bibliotekos kiemą ir ne tik apie tai pasakoja ilgametis darbuotojas, dirbantis jau 50 metų VU bibliotekoje, Vytautas Tavoras.

Kas labiausiai Jums įsiminė per tuos darbo metus?

Jaunas, baigęs specialybę, pradėjau dirbti pagal paskyrimą bibliotekoje. Nuo tada biblioteka tapo mano namais. Ypač esu dėkingas amžinatilsį profesoriui L. Vladimirovui. Mokiausi gerai, nors girtis nenorėčiau. Matyt, profesorius tikėjosi, kad dirbsiu mokslinį darbą. Vienu metu buvau pasišovęs stoti į aspirantūrą, važiuoti į Maskvą, bet atšaukė vietą.

Lyginant su šiandiena, bibliotekos patalpos, koridoriai buvo skurdūs. Bet tuo metu mums taip neatrodė. Kai dabar pasižiūri, kaip visur sutvarkyta, tai neįmanoma lyginti. Visuose bibliotekos koridoriuose stovėjo knygų lentynos, visur buvo fondai. Pasikeitė ir Bibliotekos kiemo išorė. Atsirado naujos bibliotekos durys, labai puošnios.

Bibliotekos kieme augo topoliai. Pavasarį žemę nuklodavo pūkai, pro langus juos nešdavo į skaityklas. Medžiai buvo aukšti, užaugo iki Bendrosios skaityklos langų. Dar anais laikais į Bibliotekos kiemą atvažiuodavo autobusas Nr. 6, čia buvo stotelė – labai patogu iš paskaitų arba iš darbo juo važiuoti. Dabar gražiai sutvarkytas Istorijos fakultetas. Tada gal trūko lėšų, niekas tiek netvarkė, neskyrė dėmesio. Dabartinis L. Gucevičiaus kiemas Filologijos fakultete buvo vadinamas šiukšlyne, šiukšlių kiemu. Pro šalį eidavome į paskaitas. Gal nepasikeitė tik vartai į Istorijos, Filologijos ir kitus kiemus.

Ar kada norėjosi keisti darbą?

Na, gal mano toks būdas, bet ne. Labai įsitraukiau į bibliotekos, universiteto gyvenimą, į profsąjunginę veiklą. Buvau skyriaus vedėjas, man priklausė visos fakultetų bibliotekos. Pažinau labai daug universiteto žmonių.

Buvo vienas pasiūlymas išeiti, gauti paaukštinimą, bet neturėjau partinio bilieto, tai netikau. O ir kam eiti? Kolektyvas buvo labai malonus, tolerantiškos moterys, kurios man daug padėjo.

Koks buvo darbas bibliotekoje anksčiau ir dabar, kokie buvo santykiai tarp žmonių? Kas labiausiai pasikeitė?

Gal daug priklauso nuo paties žmogaus. Mano santykiai nepasikeitė. Visus gerbiu ir gerbiau. Kai baigiau, buvau jaunas ir greitai tapau skyriaus vedėju. Dirbo vyresnių moterų, bet mes gerai sutarėm. Nebuvo jokio piktybiškumo. Gal kartais ir nesutikdavo su mano nuomone, bet sutarėme. Tada atidarėme atvirus fondus Bendrojoje skaitykloje. Kai kas prieštaravo, kai kas gyrė, dabar fondai vėl atviri.

Šeštadieniais po darbo visi kartu dažnai vykdavome į gamtą, Žydiškėse buvo galima pasiirstyti valtelėmis. Tada nebuvo tradicijos susirinkus gerti alkoholinius gėrimus. Nusipirkdavome pas vietinius pieno, išsivirdavome bulvių, buvo labai linksma, padainuodavome. Tai suburdavo ir kolektyvą. Bibliotekoje dirbo prof. K. Sinkevičiaus žmona, tai ir K. Sinkevičius dažnai atvažiuodavo su kitais.

Teko nemažai pavažinėti po Sovietų Sąjungą į komandiruotes. Per tuos metus visko buvo. Bibliotekoje irgi buvo linksmybių, išplėtota saviveikla. Buvo ir šokėjų, ir dainininkų, dramos būrelis, muzikantų. Važiuodavome į kolūkius su koncertais. Choristėms pasiuvo kostiumus. Ir dabar, matyt, yra bibliotekoje šokėjų ir dainininkų, muzikantų, bet gal nėra sąlygų ar noro susiburti.

Kokie pažinotų universiteto žmonių likimai? Ką pažinojote?

Pažinojau labai daug ką. Maloniai bendravome su filosofe doc. K. Rickevičiūte, poete Janina Degutyte. Su filologu prof. Albinu Jovaišu gyvenome viename bendrabučio kambaryje. Jis man buvo artimas žmogus. Pažintys išsiplėtė dirbant profsąjunginį darbą. O dar skaitytojai. Pradžioje dirbau Bendrojoje skaitykloje. Gerai prisimenu aktorių R. Adomaitį, studijavusį fiziką, kuris kasdien po pietų ateidavo į skaityklą. Dažnai lankėsi režisierė Irena Bučienė, po to A. Bučys, rašytojas B. Radzevičius. Tais laikais žmonės labai lankė skaityklas. Sesijos metu dirbdavome iki 11 val. vakaro. O kai ateidavome šeštadienį, sekmadienį iš ryto į darbą, debesis skaitytojų laukdavo už durų. Tada nebuvo nei kompiuterių, nei dauginimo aparatūros, viską turėdavo skaityti, konspektuoti, o literatūros nebuvo tiek daug, kad visiems užtektų. Nors komplektuodavo pagal studentų skaičių, daugiau lėšų buvo skiriama vadovėliams.

Skaitytojai dabar ir anksčiau. Kokie Jūsų pastebėjimai – ar dabar skaito mažiau, nes yra kompiuteriai, internetas?

Pastebiu, kad dabar skaitytojų smarkiai sumažėjo. Manau, labai padeda kompiuteriai, technika. Gal dabar žmonės turtingesni, nusiperka vadovėlius. Lankomumo dabar ir anksčiau nepalyginsi. Nors bibliotekoje lankydamiesi žmonės ir parodas pasižiūri, mato naujas knygas, gali apsilankyti renginiuose.

Kaip prisimenate studijų metus, bendrabutį?

Aš pats rokiškietis. Gyvenau Tauro bendrabutyje. Man patiko, radau daug draugų. Stipendijos buvo labai mažos. Naujus metus švęsdavome, bet labai kukliai. Apsirengti, pasipuošti nebuvo kuo, dažnai rengdavomės vyresnių brolių, merginos – seserų drabužiais. Buvo ir turtingesnių, bet dauguma mūsų gyveno vienodai kukliai, stipendijos gaudami 20 rublių. Tiesa, vėliau aš gavau padidintą stipendiją, buvo lengviau.

Kaip atrodo studentai dabar ir anksčiau?

Man rodos, dabar studentai gyvena linksmiau, daug tradicijų, pavyzdžiui, krikštynos. Anksčiau tokių tradicijų nebuvo, bent tarp bibliotekininkų. Mūsų laikais studentai aktyviai dalyvavo saviveikloje. Kad ir aš – visus penkerius metus dainavau universiteto ansamblyje. Tai padėjo ir geriau suprasti meną, domėtis muzika. Ansamblis buvo tikrai geras ir didelis. Konkuravome su akademiniu choru, kuriam vadovavo P. Sližys. Mūsų ansambliui vadovavo V. Bartusevičius, chormeisteris buvo A. Krogertas. Baigęs dainavau jo vadovaujamame chore „Varpas“. Tik mes į užsienį neišvažiuodavome. Buvo kartą pasiūlyta vykti į Maskvą. Labai daug repetavome, bet paskui kelionę staiga atšaukė. Labai nusivylėme. Universiteto dainų ir šokių ansamblis dalyvavo Literatūros ir meno dekadoje Maskvoje 1953 m. Buvome išvykę ir į Minską. Studentai labai noriai lankė tuos kolektyvus, norėjo šokti, dainuoti. Atrodo, dabar nebeliko tokio entuziazmo, gal per daug visokių galimybių. Bet tai suteikia daug dvasinio džiaugsmo, pasitenkinimo, praplečia akiratį.