Šįmet Vilniaus universiteto gimtadienį švęsime visą savaitę –  nuo balandžio 1 iki balandžio 7 dienos. Švęsime linksmai, dvasingai, studentiškai ir sveikai. Tradiciškai bus eksponuojama pirmoji lietuviška knyga, o Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas surengs viešą paskaitą. Ta proga istoriką pakvietėme pasikalbėti apie universiteto gimtadienį.

Pašnekovas nedvejoja, kad balandžio 1-oji – tinkama diena švęsti universiteto gimtadienį, nes šią dieną Steponas Batoras pasirašė privilegiją. Su melagių diena ši data nesiejama – anot žymaus istoriko, kartais ir balandžio 1-ąją nutinka rimtų dalykų.

Taigi, profesoriau, kaip reikėtų pažymėti tokią šventę? Kas Jums atrodo prasmingiausia?

Pernai buvo eksponuojamas Martyno Mažvydo „Katekizmas“, bet juk gali būti ir daugiau knygų. O gal kasmet gimtadienio proga eksponuoti vis kitą knygą, kad nebūtų nuobodu? Kaip rengiamos vieno paveikslo parodos, taip ir vienos knygos minėjimą galima būtų suorganizuoti. Tai sutelktų bendruomenę. Laisvųjų menų idėja paremta didžiųjų knygų studijavimo principu. Tik nežinau, ar tų mūsų gamtamokslinių knygų turinys, prasmė pakankamai gerai apmąstyta, interpretuota. Dažnai tik kartojame tuos vardus, bet į autorių darbus nesigiliname.

Kadaise esu siūlęs sudaryti Vilniaus universiteto knygų sąrašą, būtiną laisvųjų menų, arba „Didžiųjų knygų“, studijoms. Tai didžiosios Vilniaus universiteto poetų knygos: nuo M. K. Sarbievijaus, A. Mickevičiaus ir J. Slovackio iki Č. Milošo, S. Gedos ir M. Martinaičio. Aišku, galėtume pridurti M. Smigleckio „Logiką“ ir Ž. Liauksmino „Ars et praxis musica“, J. Sniadeckio „Trigonometriją“ ar „Geografiją“, A. Sniadeckio „Organinių kūnų teoriją“ ar kurį nors iš J. Lelevelio kūrinių, o gal M. Počobuto „Cahiers des observations astronomiques faites à l’observatoire royal de Vilna“ apie surastą naują žvaigždyną, pavadintą karaliaus Poniatovskio garbei „Taurus Poniatovii“. Apie šias knygas Vilniaus universiteto absolventai turėtų būti bent girdėję.

Kadaise katalikybės veikėjas, jėzuitas Petras Kanizijus yra pasakęs, kad geriau kolegija be bažnyčios negu be bibliotekos. Vadinasi, universitetui knygos labai svarbios?

Žinoma, bet svarbūs ne tik senųjų, bet ir šių laikų spaudiniai. Neseniai lietuvių kalba išleista Stepono Batoro universiteto profesoriaus Wladyslawo Tatarkiewičiaus knyga „Apie laimę“ yra puikus pasaulinės etikos veikalas. Tai atskira tema, kokios knygos turėtų sudaryti tokią lentyną ir kurie iš šiuolaikinio Vilniaus universiteto kūrinių pretenduotų į „Didžiųjų knygų“ statusą. Gal svarstymus galėtume pradėti nuo Jono Kubiliaus „Tikimybinės skaičių teorijos“ ar  Arvydo Šliogerio „Bulvės metafizikos“… Kad ir kaip ten būtų, universitetinių studijų kaip laisvųjų menų ar „Didžiųjų knygų“ studijų prasmė neginčytina – tai universalaus išsilavinimo siekinys.

Ar tai, kad universitetas ilgą laiką buvo uždarytas, neatima teisės švęsti  437-ąjį gimtadienį?

Nemanau, kad yra griežtos taisyklės. Tai jau pačios bendruomenės sprendimas. Dažnai miestai ieško savo pradžių ir kartais pagal poreikį istorikai turi sugalvoti apvalią datą. Taip ir su universitetais. Esu pastebėjęs, kad daugelis jėzuitų įkurtų universitetų nepopuliarūs. Nors štai lenkų istorikai sako, kad vien jėzuitų vaistinės – pasaulinis fenomenas. Jėzuitai globalizavo vaistinių tinklą, vaistažolių rinkimo sistemą nuo Filipinų ir Kinijos iki Čilės ir Argentinos. Tos žinios buvo panaudojamos ir Vilniaus akademijos vaistinėje. Ji ilgą laiką vienintelė rengė vaistininkus, nes nebuvo Medicinos fakulteto.

Priešiškumas jėzuitams ateina iš Napoleono laikų. Jam mokslo reikėjo kariuomenei ir valstybei. Bet kokios prasmės, susijusios su filosofija, logika, juo labiau teologija, buvo nesuprantamos ir atrodė nereikalingos. Labai daug jėzuitiškos kilmės universitetų nenori prisiminti savo praeities būtent dėl to šleifo. Nemanau, kad taip reikėtų elgtis. Universiteto uždarymas 1832 metais – didžiulis smūgis, vis dar iki galo neįvertintas. Iki tol Vilniaus universitetas įėjo į Europos, gal ir pasaulio universitetų šimtuką. Nei Pilsudskio, nei Kubiliaus laikais ten jau nebepatekome. Buvo išgrobstytas universiteto turtas.

Tai gal gimtadienis gali tapti ir susigrąžinimo švente? Kaip prieš pusę šimtmečio susigrąžinome Mažvydo „Katekizmą“, taip gal ir daugiau galime susigrąžinti?

Tada pradėkime nuo mūsų muziejų kolekcijų. Sovietmečiu bažnytinis menas buvo perkeltas į valstybines saugyklas, bet juk tie laikai jau seniai baigėsi. Vilniaus universiteto meno kolekcijų klausimą būtų galima svarstyti bent jau Lietuvos mastu. O tada galėtume kalbėti apie Ukrainą, su kuria esame strateginiai partneriai. Kijeve yra mūsų geologijos, botanikos rinkiniai, numizmatika. Gal jiems ko nors nebereikia. Vyksta tyrimai ir pasirodys knyga, bet tokiomis progomis verta prisiminti savo istorinius vaidmenis ir juos apmąstyti.

Iki pat Maskvos universiteto atidarymo Vilniaus universiteto įtakos erdvė buvo didžiulė. Mes esame universitetas, savo poveikio ribomis neturintis analogo Europoje. Mes brėžiame Vakarų civilizacijos ribas. Pavyzdžiui, kai Ukrainoje XVII amžiuje kūrėsi Hetmanatas, jos stačiatikiškoje aplinkoje mokymo sistemą pagal Vilniaus universiteto modelį formavo mūsų universiteto auklėtinis Petras Mohila.

Prof. A. Bumblauskas balandžio 4 d. 10 val. Teatro salėje skaitys viešą paskaitą „Universitetas brėžia civilizacijos ribas – logikų ir poetų universitetas“.