Vilniaus universiteto (VU) leidykla kviečia susipažinti su VU Istorijos fakulteto docento dr. Aurelijaus Giedos monografija „Manifestuojanti Klėja: istorikai ir istorika Lietuvoje 1883–1940 metais“.

„Ši knyga – apie sunkų, permainingą, tačiau vilties ir gyvenimo kupiną lietuvių, mūsų istorikų ir istoriografijos atėjimą į šį pasaulį. Istoriografijos istorija ilgai buvo apie tai, kas, kada, ką rašė. Aurelijus Gieda pasirinko kitą kelią: parašė knygą apie tai, kas, ką ir kaip galvojo. Jis sugebėjo atrasti lietuviškąją istoriką ir papasakoti dalykus, kurių iki šiol buvome nematę“, – teigia prof. A. Bumblauskas.

Pats autorius knygą pradeda prisipažinimu: „Negaliu atsispirti norui prisiminti, kad kelias į šią knygą tikriausiai prasidėjo vieno Žemaitijos kaimo prie Minijos bibliotekoje, kurioje daugiau kaip dvidešimtį metų dirbo mano sesuo Danguolė. Nuo tų laikų viskas labai pasikeitė. Dabar ji gyvena Dortmunde, aš – Vilniuje, o neaprėpiami skaitinių (istorikai sakytų – šaltinių ir literatūros) klodai tapo pasiekiami iš bet kurios vietos keliais kompiuterio klavišų spustelėjimais. Tačiau man ir dabar tebeatrodo, kad polinkius, prioritetus ir vaizduotės formas žmogus atsineša iš vaikystės.“

Monografija susideda iš trylikos poskyrių – toks skaičius, kaip teigia A. Gieda, yra visiškas sutapimas, atsitiktinumas. Būtent taip suskirstytoje monografijoje ir papasakota Lietuvos istoriografijos – istorikų ir istorikos – istorija 1883–1940 m. Autorius, retoriškai klausdamas, ar ji galėtų būti rašoma kitaip nei šioje knygoje, atsako – be abejonės, taip. Ir priduria, kad be šios svarbiausios nuostatos greičiausiai niekada nė nebūtų pradėjęs savo paieškų.

„Svarbiausi idėjiniai horizontai, kuriais sekta kaip pamatiniais atsinaujinusios istoriografijos istorijos principais, buvo du: Lietuvos istoriografija ir istorika, istorikų idėjos ir veikla nėra (ir niekuomet nebuvo) „sala visuotinės istorijos jūroje“; istorikai visuomet buvo (ir yra) gerokai platesnės humanitarų bendruomenės dalis. Tyrinėti ir rašyti orientuojantis į šias nuostatas – labai nedėkingas užsiėmimas. Istoriografijos istorija turi savo charakterį, o jos tyrinėjimai – ir savo istoriją. Nė vienas, kuris ja užsiima, niekada negali pradėti visko iš naujo. Mes gyvename ir bandome suprasti pasaulį nuolat atakuojami reikšmių, tradicijų, interpretacijų“, – sako A. Gieda.