Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius dr. Žygintas Pečiulis ir Vilniaus universiteto leidykla pristato monografiją „Bokštą gaubianti paslaptis. TV medijos radimasis Lietuvoje“, kuria kviečia pažvelgti į televizijos pradžią, pirmuosius naujosios medijos žingsnius pasaulyje ir Lietuvoje.

Autoriaus teigimu, praėjus keletui dešimtmečių, komunikacijos tyrėjai televiziją įvardins kaip svarbiausią XX a. mediją. Būtent šiame amžiuje, 1926 metais Londone, pirmą kartą viešai pristatytas televizorius. „Visame pasaulyje televizija buvo traktuojama kaip nauja meno rūšis, galinti susieti ankstesnes kūrybinės raiškos ypatybes ir sukurti naują TV meną“, – sako prof. Ž. Pečiulis. Lietuvoje televizija atsirado 1957 metais, kai visame pasaulyje jau buvo smarkiai išpopuliarėjusi.

Naujojoje knygoje apžvelgiama, kaip ir kokiomis aplinkybėmis televizija atsirado, kokius lūkesčius kėlė, koks buvo jos santykis su kitomis medijomis. „Namai vis pildėsi daiktais, kurių nepavadinsi būtinais, tačiau gyvenimas be jų atrodė neįsivaizduojamas. Šventųjų paveikslai, giminės, mirusiųjų portretai, fotografijų albumėliai, kalendoriai, knygos, laikraščiai. Vienų kitų namuose užgrojo patefonas, prabilo radijas. Namai tapo sklidini vaizdų ir garsų. Būtent televizija viską sujungė į viena, tik XX a. įgyvendinusi žmonijos svajonę toli matyti ir girdėti“, – sako autorius.

Savo monografiją šmaikščiai dedikuodamas „mylimai šešiasdešimtmetei“, jis siūlo prisiminti tuos, kuriems buvo lemta sovietinėje Lietuvoje kurti modernią mediją. „Sunku apie tai rašyti be jaudulio, laikantis mokslinio objektyvumo. Juk tai buvo ne tik televizijos, bet ir mano kartos vaikystė, jaunystė. Mūsų gyvenimas. O gyvenimas, kaip sakė U. Eco, yra tik lėtas grįžimas į vaikystę“, – teigia Ž. Pečiulis.

Monografija susideda iš trijų dalių. Pirmojoje apibūdinamas pasaulinis audiovizualinių technologijų raidos kontekstas, antroji dalis skiriama technologinėms medijoms Lietuvoje, o trečioji – pirmųjų Lietuvos TV dešimtmečių vaidybinių programų ir vaidybinių elementų turinčių programų analizei. Taip pat monografijoje analizuojama, koks galėjo būti teorinis ir praktinis pirmųjų TV darbuotojų pasirengimas. Be mokslinės literatūros, svarbiu tyrimo šaltiniu tapo archyvinė medžiaga, režisierių, aktorių interviu, prisiminimai, dienoraščiai, TV kritikos straipsniai.