„Susirūpinimas Europos miestų aplinkotvarka ir sanitarine infrastruktūra sparčios miestų plėtros ir technologijų pažangos laikotarpiu (nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio) skatino modernių inžinerinių tinklų (nuotakyno ir vandentiekio, elektrinio apšvietimo, dujotiekio, centrinio šildymo) vystymąsi, išplėtė komunalinių patogumų tinklus, keitė gyvenamąją infrastruktūrą, buities sąlygas. Neatpažįstamai keitėsi ir Europos miestų vaizdas, kai XIX a. viduryje industriniai Europos miestai, reaguodami į prastėjančias greitai augančių pramoninių miestų sanitarines sąlygas, socialinės ir ekonominės politikos pokyčius, ėmėsi racionalių miesto planavimo priemonių miestų plėtrai sureguliuoti. Kaip tik 1870–1940 m. laikotarpiu Vilnius pradėtas vystyti pagal plėtros planus. XIX a. jų sudaryta net trys – 1817, 1837 ir 1875 metais. Pirmieji du – neįgyvendinti arba įgyvendinti iš dalies (pagal 1837-ųjų planą nutiestas Gedimino prospektas ir dar kelios gatvės). Formaliai iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, su tam tikrais pakitimais, miestas vystytas pagal 1875 m. planą. Tiesa, ir šis nebuvo visiškai įgyvendintas. Naujas plėtros planas Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva buvo parengtas 1936–1938 metais. Atsižvelgdamos į šias modernėjančio miesto raidos tendencijas, savo tyrimą orientavome į 1870–1940 m. Vilniaus būsto modernizavimą miesto plėtros kontekste. Tokia prieiga leido susieti urbanistinį planavimą ir gyvenamosios infrastruktūros transformacijas“, – teigia knygos autorės.

Taigi knygoje Vilniaus modernėjimas 1870–1940 m. pristatomas analizuojant pokyčius gyvenamojoje aplinkoje ir miestiečių buityje. Šiuo laikotarpiu Vilniaus, kaip ir kitų Europos miestų, gyvenamosios infrastruktūros modernėjimą lėmė miesto plėtra, didėjanti tarša, gyventojų skaičiaus augimas ir sanitarinius reikalavimus atitinkančio būsto trūkumas. Kad pagerėtų gyvenimo kokybė mieste, reikėjo modernizuoti sanitarinę, sykiu ir gyvenamąją infrastruktūrą. Būtent modernių buitinių patogumų siekis miesto plėtros laikotarpiu lėmė inžinerinių tinklų modernizavimą ir urbanistinio planavimo (zonavimo) pokyčius. Tyrimas atskleidė Vilniaus, kaip inžinerinio, urbanistinio ir architektūrinio darinio, paveikslą ir jame buvusią būsto įvairovę.

Knygoje pristatyti įvairūs gyvenamosios infrastruktūros ir būsto modernėjimo tipai, formos ir kvartalų modernizavimo procesai, aiškinamasi, kaip keitėsi komforto standartai populiarėjant modernizmo ir funkcionalizmo idėjoms.

Monografijos autorės – Aelita Ambrulevičiūtė, Marija Drėmaitė, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė.

Knygą „Vilniaus gyvenamosios infrastruktūros modernėjimas ir miesto plėtra 1870–1940 metais“ galite įsigyti VU internetiniame knygyne, netrukus – ir knygynuose „Akademinė knyga“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt.