Mikalojus Daukša – pirmosios XVI a. pabaigoje Vilniuje išleistos lietuviškos knygos autorius. M. Daukšos „Katekizmo“ egzempliorius, išspausdintas Vilniaus akademijos spaustuvėje, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.

M. Daukšos kiemas, kuriame įsikūręs Istorijos fakultetas, anksčiau vadintas Malkų, arba Juoduoju, kiemu. Akademijos laikais kiemą iš šiaurės ir rytų supo vienaaukščiai arklidžių ir vežiminės pastatai. Iš senųjų pastatų planų galima spėti, kad XVIII a. pradžioje šio pastato pietinio korpuso trečiame aukšte buvo rektoriaus Vladislovo Daukšos butas. Pirmame aukšte buvo akademijos prefekto butas. Pietinis sparnas iš kiemo pusės iki mūsų dienų išsaugojo netinkuotą renesansinį fasadą, kuris buvo atidengtas remonto metu. Po XVIII a. pabaigos rekonstrukcijos triaukščiame vakariniame korpuse buvo įrengta nemaža profesorių butų. Antrame, vėliau trečiame aukšte gyveno prof. Jonas Rustemas, Vilniaus tapybos mokyklos pradininkas, antrame aukšte – algebros profesorius, kurį laiką Fizikos-matematikos fakulteto dekanas Tomas Žickis (dabar čia Istorijos fakulteto dekanatas). Virš jo trečiame aukšte gyveno politinės ekonomijos profesorius Jonas Znoska. Iš išlikusių XIX a. pradžios planų galima daryti išvadą, kad profesoriai labai dažnai kraustydavosi iš vieno buto į kitą.

Vakarinį kiemo korpusą rekonstravo ir trečią aukštą profesorių butams pritaikė Vilniaus universiteto profesorius architektas Mykolas Šulcas. Jis kurį laiką vadovavo visoms universiteto statyboms, įrengė modernią chemijos laboratoriją Chemijos kolegijoje (dabar – Švietimo ir mokslo ministerijos aktų salė), perstatė universiteto anatomikumą (dabar – Spaso cerkvė), suprojektavo naująjį Aulos interjerą, pritaikydamas bibliotekai, etc. Sugriuvus vienam M. Šulco projektuotam pastatui, kurį laiką jis neturėjo teisės projektuoti ir statyti, net buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto architekto pareigų, nors toliau profesoriavo. Su jo vardu susijusi viena kažkada Vilniuje plačiai nuskambėjusi istorija, paminėta ir L. Tolstojaus romane „Karas ir taika“. 1812 m. į Vilnių turėjo atvykti caras Aleksandras I. Miestas ketino jo garbei surengti pokylį ir M. Šulcas, kaip vienas žymiausių architektų, buvo paprašytas pastatyti medinius rūmus – pavėsinę Vingio parke. Rūmai buvo suprojektuoti kaip grakšti galerija, kurios stogą rėmė lieknos kolonos. Išvakarėse įgriuvo skliautai. Laimė, oras buvo puikus, tad pokylis vyko po atviru dangumi. M. Šulcas taip susigraužė dėl savo nesėkmės, kad nusiskandino Neryje.