Sumažėjęs šiurkštus tėvų elgesys su vaikais: rečiau keliamas balsas ir mažiau konfliktinių situacijų, dažnesnis tėvų pozityvus vaikų skatinimas ir gyrimas už tinkamą elgesį, geresnė jų pačių savijauta tėvystėje. Tai tik keli rezultatai iš Vilniaus universiteto (VU) atlikto naujo tėvystės programos tyrimo.

VU Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos tyrimų centro mokslininkių dvejus metus vykdytas tyrimas buvo skirtas įvertinti, kaip veikia ir kiek tėvams padeda mentalizacija grįsta tėvystės programa „Švyturys“. Pasaulyje ši programa – gana nauja, o Lietuvoje pradėta taikyti tik šio tyrimo metu. „Švyturio“ tėvystės programa skirta stiprinti tėvų ir vaikų santykius bei tėvų galimybes suprasti vaikų ir savo vidinį pasaulį, t. y. mentalizuoti. Pagrindinės tyrėjos dr. Lina Gervinskaitė-Paulaitienė ir prof. Rasa Barkauskienė kartu su komanda atlikdamos tyrimą bandė atsakyti į klausimą – kaip (ar) ši programa padeda tėvams? Baigus programą, akivaizdu, kad tyrimo rezultatai – įkvepiantys.

Mentalizacijos vaidmuo tėvystėje

„Švyturio“ tėvystės programa (angl. Lighthouse parenting program) remiasi prieraišumo ir mentalizacijos teorijomis. Mentalizacija – gebėjimas suprasti savo ir kitų vidines būsenas: emocijas, mintis, motyvus, poreikius, įsitikinimus – ir kaip jos siejasi su elgesiu. Tėvų mentalizacija reiškia gebėjimą ją taikyti santykiuose su vaiku ir suprasti, kaip vaiko vidinės būsenos susijusios su jo elgesiu. Svarbu ir tai, kaip tėvai patys supranta ir atsižvelgia į savo pačių elgesį ir vidines būsenas daugybėje situacijų su vaikais. Supratimas, kaip mano, kaip mamos ar tėčio, emocijos, lūkesčiai, veiksmai veikia vaiką, taip pat yra mentalizacijos dalis.

Pagrindiniai programos tikslai yra tėvų mentalizacijos ir tėvų ir vaikų santykių stiprinimas. Kodėl renkamasi stiprinti būtent mentalizacijos galimybes? Užsienio ir Raidos psichopatologijos tyrimų centre atlikti tyrimai rodo, kad sklandus tėvų gebėjimas suprasti vaiko savijautą, nusiteikimas domėtis jo vidiniu pasauliu siejasi su gerais tarpusavio santykiais, vaikų psichikos sveikata, psichologiniu atsparumu. Ir priešingai, jeigu tėvų mentalizacija nepakankama arba labai lengvai sutrikdoma, jiems sunku įsivaizduoti, kas slypi už vaiko elgesio ir kokios jo emocijos bei poreikiai. Tai savo ruožtu gali neigiamai veikti tėvų ir vaikų santykius, gali būti susiję su tėvų ir vaikų patiriamais psichologiniais sunkumais, tėvystės iššūkiais. Kraštutiniais atvejais prasti mentalizavimo gebėjimai gali būti susiję su smurtu prieš vaikus.

Mentalizacija yra lengvai pažeidžiama patiriant stiprias emocijas. Kiekvienam, patiriančiam stiprias emocijas, gerokai sunkiau įsivaizduoti, ką jaučia ar galvoja kitas žmogus, ir apmąstyti savo pačių reakcijas. Išgyvenant stiprias emocijas, didelį stresą, sumažėja galimybė lanksčiai mąstyti ir reaguoti. Emocijos, mintys, reakcijos (tuomet dažnai automatinės), prielaidos apie kitų žmonių elgesį gali būti skubotos ir tendencingos. Toks mentalizacijos suprastėjimas – normalus ir būdingas daugeliui, svarbiausia, kad sumažėjus emocijų intensyvumui galėtume grįžti į mentalizavimą.

Tėvystė yra lydima nuolatinių stresinių situacijų ir stiprių emocijų, įvairių iššūkių, kasdienybės, darbo, šeimos reikalavimų. Tėvai dažnai susiduria ir su savo vaikų emocijomis, kurias turi priimti, padėti vaikui jas išgyventi, suprasti ir reguliuoti, o ši užduotis gali sukelti stiprias emocijas ir patiems tėvams. Tokiais atvejais tėvams labiausiai reikia sklandžios mentalizacijos, tačiau tomis akimirkomis jie tampa ir labai pažeidžiami (t. y. didelė tikimybė, kad jų mentalizacija suprastės). Čia gali rastis nepalanki veiksnių grandinė – kuo daugiau streso tėvystėje, tuo prastesnė tėvų mentalizacija, tuo sunkiau suvokti, kas vyksta santykiuose su vaiku ir kaip juos stiprinti, o dėl to kyla dar daugiau streso. Dėl to tėvų mentalizacijos stiprinimas yra itin svarbus.

Tėvystės programa „Švyturys“ ir jos taikymas

Programą „Švyturys“ sukūrė Gerry Byrne’as Jungtinėje Karalystėje. Programa šiuo metu taikoma Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Lenkijoje, Australijoje, Airijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Argentinoje, netrukus bus vykdoma ir Danijoje bei Brazilijoje. Susidomėjimas šia programa nuolat auga. Taip pat daugėja jos mokslinių tyrimų, nors paskelbtų rezultatų dar nėra daug, tad šio tyrimo indėlis šiuo atžvilgiu yra labai svarbus.

Mokslininkės tyrime vertino 12 savaičių grupės susitikimų versiją. Vykdydamos tyrimą nuolat bendradarbiavo su originalios programos autoriumi G. Byrne’u, 12 savaičių versijos autoriumi Mattu Ruggiero, mokslininkais ir praktikais iš kitų šalių. Sesijos vyko kas savaitę ir truko po 2 valandas. Kiekvienos sesijos metu dalis laiko buvo skiriama edukacijai – supažindinimui su teorine medžiaga. Daug laiko buvo skirta ir patyrimui, užduotims, veikloms, diskusijoms, kurių metu tėvai galėjo suprasti ir įsisąmoninti tai, kas buvo pateikta teorinės dalies metu, bei pažvelgti į sau reikšmingas patirtis.

Programos metu buvo vartojamos metaforos, kurios padeda suprasti reikšmingus tėvų ir vaikų santykių aspektus. Pagrindinė metafora yra švyturys. Jis simbolizuoja mamą ar tėtį kaip švyturį, padedantį vaikui susidūrus su sunkumais grįžti pas juos į saugų uostą pagalbos, nuraminimo, paramos. Švyturys simbolizuoja ir mentalizavimo procesą, kai tėvai švelnią šviesą (atidų dėmesį, domėjimąsi) nukreipia į vaiką, kad apšviestų (suprastų) jo jausmus, poreikius, ketinimus ir mintis.

Dr. Lina Gervinskaitė-Paulaitienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip vyko tyrimas?

Tyrime buvo kviečiami dalyvauti tėvai, turintys bent vieną vaiką iki 12 metų, kurie kreipėsi pagalbos į specialistus dėl savo arba vaikų turimų problemų, pavyzdžiui, elgesio, emocinių, mokymosi sunkumų, ar yra patyrę sudėtingų išgyvenimų. Tyrimo grupėse dalyvavo 101 dalyvis (tėtis arba mama), 82 iš jų buvo moterys. Iš viso buvo 9 grupės Vilniuje ir Klaipėdoje. Grupių dydis svyravo nuo 7 iki 15 tėvų vienoje grupėje.

Atliekant tyrimą, su VU mokslininkais bendradarbiavo net 18 psichologų, kurie buvo apmokyti vesti „Švyturio“ programos susitikimus. Susitikimai vyko 5 įstaigose, kurios suteikė tam sąlygas. Vyko 12 tėvų grupės susitikimų. Susitikimų temos buvo susijusios su tėvų ir vaikų santykiais, emocijų atpažinimu ir supratimu, tėvų bei vaikų bendravimo aspektais. Susitikimų metu buvo atliekamos skirtingos užduotys, vyko diskusijos, o dalyviai turėjo galimybę pasidalinti savo tėvystės patirtimis ir užduoti dominančius klausimus. Kiekvieną susitikimą vedė bent du specialistai.

Tėvai, kurie norėjo dalyvauti programoje, buvo kviečiami užpildyti klausimynus prieš dalyvavimą, programai pasibaigus ir praėjus trims mėnesiams po susitikimų pabaigos. Tyrimo metu buvo domimasi tėvų patirtimis dalyvaujant programoje.

Ką rodo tyrimo rezultatai?

Programos nauda buvo vertinama įvairiais aspektais. Domėtasi, kaip kinta tėvų elgesys, tėvų ir vaikų santykiai, šeimos funkcionavimas, tėvų savijauta ir vaikų patiriami sunkumai. Toliau aptariami svarbiausi rezultatai.

– Po programos smarkiai sumažėjo šiurkštus tėvų elgesys su vaikais – rečiau buvo pakeliamas balsas, rečiau kilo konfliktinės situacijos, tėvai mažiau vaikus gėdindavo ar sukeldavo jiems kaltės jausmą.

– Po programos tėvai dažniau pozityviai skatino vaikus, gyrė už tinkamą elgesį.

– Pagerėjo pačių tėvų savijauta tėvystėje. Po programos sustiprėjo tėvų pasitikėjimas savimi kaip tėvais, sumažėjo tėvystės keliamas stresas. Tėvai jautėsi galintys geriau susidoroti su tėvystės keliamais iššūkiais, labiau patenkinti, galintys atidžiau pasirūpinti vaiko poreikiais. Šie jausmai išliko ir praėjus 3 mėnesiams po programos pabaigos.

– Tėvai įvardijo pagerėjusius santykius šeimoje, tėvų kaip komandos sustiprėjimą. Nors didžioji dalis tėvų dalyvavo po vieną, atrodo, kad dalyvavimas programoje paveikė santykius su nedalyvavusiais programoje tėvais.

– Vyko vertinimas ir kaip / ar keičiasi tėvų mentalizacija.

– Sustiprėjo į save nukreipta mentalizacija – galimybė suprasti ir domėtis savo paties vidinėmis būsenomis.

– Sustiprėjo motyvacija mentalizuoti.

– Sustiprėjo į vaiką nukreipta mentalizacija, t. y. smalsumas ir siekis suprasti, kas slypi už konkretaus vaiko elgesio, domėjimasis jo psichikos būsenomis.

– Prieš ir po programos analizuota, kaip tėvai vertina savo vaikų patiriamus sunkumus: emocines, elgesio problemas, hiperaktyvumą, problemas su bendraamžiais.

– Vaikų sunkumus tėvai vertino kaip mažesnius ir iškart po programos, ir prabėgus trims mėnesiams. Tai reiškia, kad po dalyvavimo šioje programoje vaikų sunkumai, tėvų akimis, nebėra tokie dideli, kaip atrodė prieš ją.

– Paaiškėjo įdomus rezultatas, kad tėvų ir vaikų santykių kokybės vertinimas iškart po programos pagerėjo, bet ne itin reikšmingai. Tačiau praėjus trims mėnesiams po programos santykiai smarkiai pagerėjo – tapo šiltesni, geresni ir artimesni. Tai rodo, kad tėvų ir vaikų santykiams pagerėti gali prireikti laiko.

– Tėvai atsiliepimuose sakė, kad bendrumo ir bendrystės jausmas programos metu, galimybė dalintis savo patirtimi su kitais tėvais padėjo pajusti, jog jie nėra vieni su savo iššūkiais. Jausmas, kad nesi vienas, buvo labai reikšmingas ir padedantis. Tėvų atsiliepimuose taip pat buvo teigta, kad programa turėjo reikšmingą terapinį poveikį.

– Paklausti apie programos naudą, beveik 70 proc. tėvų ją įvertino pačiu aukščiausiu balu – kaip ypač naudingą, o 20 proc. – kaip labai naudingą. Programą kitiems tėvams rekomenduotų beveik 80 proc. jos dalyvių.

Tyrimo reikšmė

Pirminiai tyrimo rezultatai parodė, kad „Švyturio“ programa yra veiksminga ir naudinga tėvams. Dalyvaudami programoje tėvai gauna naudos tėvystėje, gerėja tėvų ir vaikų santykiai. Taip pat gerėja pačių tėvų psichologinė savijauta ir mažėja vaikų patiriami sunkumai. Tad ši programa – naudinga įvairiais aspektais.

Kadangi programa – gana nauja ir būtent tokia jos versija (12 savaičių trukmės) yra mažai tyrinėta, gauti rezultatai padeda suprasti, kaip veikia ši programos versija, ir yra svarbūs Lietuvoje ir tarptautiniu mastu. Plačiau programa bei šio tyrimo duomenys prisideda ir prie smurto prieš vaikus prevencijos, ir prie tėvų bei vaikų psichikos sveikatos stiprinimo. Programa toliau taikoma ir planuojama taikyti Lietuvoje.

Straipsnį parengė dr. Lina Gervinskaitė-Paulaitienė, VU Psichologijos institutas.

Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712-23-0152) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).