Jūsų Ekscelencijos, Magnificencijos ir kolegos rektoriai, garbingi svečiai, Vilniaus universiteto tarybos ir senato nariai, dekanai, dėstytojai, darbuotojai, studentai, alumnai,

Vilniaus universiteto rektoriaus priesaiką duodu antrą kartą. Gerai prisimenu pirmąją, 2020-ųjų balandžio 1-ą, pandemijos pradžioje, tuščioje universiteto auloje. Tuomet buvo svarbu rasti tinkamus nuotoliu sakomus žodžius, kurie suteiktų pasitikėjimo bendruomenei, kad galime įveikti pandemiją ir grįžti į įprastą akademinį ir viešąjį gyvenimą. Kviečiau susitelkti sudėtingu laikotarpiu, pažvelgti į savo darbą kaip į platesnį įsipareigojimą mokslui ir tiesai, būti atrama valstybei ir visuomenei.

Penkeri metai prabėgo greitai, sugrįžimas buvo galingas. Visi mes, dėstytojai ir studentai, įsitikinome, kad argumentuotas ir įtaigus kalbėjimas apie visuomenei kylančius klausimus ir problemas yra geriausia galimybė kelti mokslo prestižą. Į visuomenės gyvenimą sukrėtusią krizę reagavome ne atsiribojimu, ne kaltinimu, kad kažkas kažko nedavė ar neužtikrino, o priešingai, atsivėrimu ir iniciatyvomis. Šią atvirumo ir bendradarbiavimo nuostatą pritaikėme ir tolesniuose darbuose. Moksle steigėme naujus ekscelencijos centrus, kur tyrėjų grupės bendrauja tarpdalykiniu pagrindu, laimėjome prestižinius tarptautinius grantus ir nacionalines premijas. Universitetas tampa vieta, kur nuolat vyksta tarptautinio lygio konferencijos ir atvyksta pasaulinio garso mokslininkai, kaip prieš kelias savaites viešėjęs naujausias Nobelio premijos laureatas medicinos srityje Victor Ambros. Studijose pradėjome didžiausią reformą pastarojo meto universiteto istorijoje, kurdami modelį individualiųjų studijų, kurios suteikia galimybę įgyti platesnių ir įvairesnių kompetencijų, būtinų sudėtingame ir kintančiame pasaulyje. Buvome aktyvūs ir matomi viešojoje erdvėje – tai ir ekspertiniai bei mokslo sklaidos darbai, Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ rengimas, mokslo diplomatijos ir viešojo gyvenimo iniciatyvos – nuo Lietuvos sezono Prancūzijoje atidarymo kartu su Sorbonos universitetu Paryžiuje iki nacionalinės Žydų gelbėtojų dienos minėjimo tradicijos.

Džiaugdamiesi tuo, kas pasiekta, atvirai kalbame ir apie iššūkius. Po 2022 m. vasario pasaulis dar kartą pasikeitė ir dabar tas pokytis turi gilesnes pasekmes. Kilusią Rusijos agresiją universitetas sutiko solidarumo ir paramos Ukrainai akcijomis, priėmėme studentus ir mokslininkus iš Ukrainos. Šią paramą tęsiame ir toliau. Pasaulinių galių persistūmimas ir dramatiška geopolitinio žaidimo taisyklių kaita pasėjo netikrumą ir neapibrėžtumą visose srityse – nuo saugumo iki ekonomikos. Todėl panašu, kad mūsų laukia aktyvus dalyvavimas Lietuvos valstybės atsparumo didinimo darbuose – tiek moksline ekspertize, tiek intelektinėmis įžvalgomis, tiek pilietinėmis iniciatyvomis.

Šalia geopolitinių iššūkių turime ir tęstinę bei didelius pokyčius į mūsų darbą atnešančią technologinę pažangą, pirmiausia, plačią prieigą prie dirbtinio intelekto paslaugų. Remdamasis istorine patirtimi kviečiu naujus įrankius ne atmesti ar ignoruoti, bet integruoti ir pritaikyti savo kasdienėse mokslo ir studijų praktikose.

Kintantį pasaulį ir iššūkius universitetas priima vis iš naujo permąstydamas savo prigimtį ir veiklos prasmę bei tikslą. Institucijos išliks ir stiprės tiek, kiek kurs sąlygas gebėjimui tvarkytis su sudėtingais dabarties procesais ir žvelgti į ateitį, kuri yra tolimesnė nei siekia kasdienės pragmatikos žvilgsnis. Rūpinamės universiteto tvarumu ir bendruomenės gerove, tačiau universitetas stiprėja visų pirma todėl, kad yra reikalingas šaliai ir pasauliui, kad jo vaidmens negali atlikti niekas kitas.

Universitetas yra darbo ir studijų vieta, bet kartu ir socialinė struktūra, bendruomenė, dargi gyvenimo forma. Universitetą pasirenkame, jame galima praleisti laisviausius ir įdomiausius gyvenimo metus ir į jį visada galima grįžti.

Juk mokslas yra ne tiek žinių visuma, kiek būdas apie jas mąstyti. Universitetas – tai ne žinių kaupykla, archyvas, o žinių gimimo, interpretavimo, mainų ir sklaidos erdvė.

Todėl studentams perteikiame ne tik žinias, bet ir abejonę, kritinį santykį, gal net visų pirma stengiamės suteikti gidą ar kompasą naviguoti sudėtingame pasaulyje. Studijuoti pasirinktą dalyką kartu su tokiais pat tam dalykui atsidavusiais, bet kartu turėti galimybę išbandyti kitus kelius, disciplinų kombinacijas, individualiai pasirinkti. Tai yra didžiojo universiteto pažado dalis – atverti kelią asmeniniam tobulėjimui, atrasti ir pasikeisti. Studentai yra partneriai bendrame nesibaigiančio pažinimo ir žmogaus egzistencijos prasmės apmąstymo procese, o ne mokiniai auditorijose ar personalas laboratorijose.

Norime mokyti kūrybiškumo, sąžiningumo, atsparumo, adaptyvumo, susitelkimo, taigi savybių, kurių reikės tolesniame gyvenime, tiek akademijoje, tiek už jos ribų. Humanistinio lavinimo svarba tik dar labiau atsiskleidžia šiame iškreiptų veidrodžių politikos, informacinio triukšmo, emocinio netikrumo kupiname pasaulyje.

Universitetas kaip žmonių bendruomenė per pastaruosius dešimtmečius išaugo, o tai neišvengiamai kelia santykio tarp masiškumo ir kokybės, laiko sąnaudų ir kitus klausimus. Iš esmės manau, kad visuomenei yra gerai ir naudinga, kad nemaža jos jaunesnės kartos dalis turi galimybę pratęsti savo mokymosi amžių, perfrazuojant vieną žinomą posakį – universiteto oras daro žmogų protingesnį. Bet tam turime pasiekti ir įtraukti per studijų formų įvairovę, mentorystę.

Matykime ir orientuokime Lietuvos mokslą ir studijas plačioje tarptautinėje ir nacionalinėje erdvėje. Trumpoje perspektyvoje reikia sprendimų, kurie gerintų studentų padėtį, kad jie galėtų kuo geriau išnaudoti savo studijų laikotarpį – stipendijos, mokestinės lengvatos universitetuose dirbantiems studentams, socialinės infrastruktūros plėtojimas yra tik kelios iš galimų priemonių. Keiskime mokslininkų iniciatyvas varžančias nuostatas, kad būtų mažiau biurokratijos, daugiau laisvės ir pasitikėjimo. Bet kartu matykime ir ilgalaikę perspektyvą. Jei norime pasaulinio lygio mokslo ir studijų, turime galutinai pasukti ir investuoti į kokybę, o ne kiekybę. Gilinkime institucijų bendradarbiavimą ir konsolidaciją, nes valstybiniu požiūriu universitetai yra mokslinės ekosistemos, tyrimų kraštovaizdžio centrai. Mokslo institutas, universitetinė ligoninė, viešoji įstaiga, verslo inkubatorius – universitetas pajėgus prasmingai koordinuoti veiklas, ne pajungdamas kitus, konkuruodamas ar dubliuodamas, bet telkdamas žmones ir instrumentus.

O ir universiteto viduje kviečiu ryžtingiau įveikti institucinius ir disciplininius barjerus mokslo ir studijų iniciatyvoms, išnaudoti tas visas galimybes, kurias suteikia įvairiapusiško universiteto aplinka. Vertinkime vidinę įvairovę – tai mūsų stiprybės šaltinis, tačiau telkimės ir veikime konsoliduotai, siekdami atsinaujinti ir įveikti pažangą stabdančią fragmentaciją, administracinę inerciją ir atgyvenusias institucines praktikas.

Raskime būdų dar geriau įsitraukti į globalų varžymąsi dėl protų – tiek tų, kurie baigdami mokyklą dar tik svarsto apie savo naujo gyvenimo etapo kelius, tiek tų, kurie po universitetų jau projektuoja savo akademines karjeras.

Ir venkime klaidinančių sugretinimų. Investicijos į švietimą gali turėti įvairias formas, taip pat ir betono. Šiuolaikinis mokslas neįsivaizduojamas be funkcionalios, nuolat atnaujinamos infrastruktūros, ir tai tinka tiek fiziniams bei gamtos, tiek humanitariniams bei socialiniams mokslams. Jei mąstome apie prisitaikymą prie kintančių ekonominių ir socialinių sąlygų, sėkmę rinkų konkurencijoje, turime investuoti į pažangą palaikančias ir skatinančias sritis. Mokslo atradimai, tai nesunku patikrinti, gimsta naujose laboratorijose ir auditorijose, mokslui ir studijoms reikia erdvių, kurios išplėstų, o ne slopintų vaizduotę. Tai saugi, patogi, estetiškai įkvepianti aplinka, kurioje vyksta ar įvyksta prasmingos diskusijos, svarbūs atradimai, gimsta įžvalgos, kaip spręsti didžiąsias problemas.

Esame tarptautinės mokslo bendruomenės dalis. Turime savo artimesnę akademinę šeimą – europinį „Arqus“ aljansą, bet raginu plėsti kuo įvairesnių akademinių bendruomenių, į kurias aktyviai įsitraukiame, skaičių – nuo artimiausių mokslinėse grupėse, katedrose, fakultetuose iki tarptautinių asociacijų ir aljansų. Tai ir individualus mokslininko savęs realizavimas, ir universiteto reputacijos auginimas. Kurkime naujas tarpkryptines ir tarptautines programas su stipriais užsienio universitetais, įsitraukime į mokslo projektus ir tinklus.

Už viešosios valdžios užtikrinamą teisę ir privilegiją laisvai tyrinėti ir studijuoti universitetas duoda grąžą. Valstybė ne išlaiko universitetus, o investuoja į ateitį. Universitetai tarnauja valstybei ir visuomenei, bet ne besąlygiškai vykdydami kokius nors primestus reikalavimus, o ugdydami jaunąją kritiškai mąstančių ir platesnį horizontą turinčių žmonių kartą, plėtodami aukščiausio lygio fundamentinius ir taikomuosius tyrimus, taip pat sukurdami erdvę ir pasiūlydami intelektą esminėms problemoms nagrinėti, sprendimų paieškai ir konstruktyviai kritikai. Tokia yra politikos ir universiteto sutartis, ne „valstybės užsakymas“, o „abipusis įsipareigojimas“. Protinga politinė bendruomenė supranta ir pripažįsta, kad universitetas geriausiai numato, ko reikia ateičiai, nes yra orientuotas į ilgalaikę perspektyvą.

Ypač tai svarbu laikais, kai pasaulis apimtas gilaus politinio ir pasaulėžiūrinio netikrumo. Iš universitetų turi sklisti atsparumo impulsas, universitetų žmonės gali pasiūlyti analizę ir patarimus, diskusijas ir komentarus, iš čia einantis kritinis ir laisvas žodis, o prireikus ir veiksmas, gali sustiprinti demokratinius institutus tuomet, kai to akivaizdžiai reikia. Esame sąjungininkai kovoje už tiesą ir pažangą.

Universiteto vadovo užduotį galima apibūdinti paprastai – nuolat galvoti, ką galima padaryti geriau. Kaip sukurti geresnes sąlygas mokslui ir studijoms plėtotis, kaip didinti organizacijos efektyvumą ir kurti prasmės jausmą visose veiklose. Rektoriaus pareigas suvokiu kaip kompleksišką veiklą ir atsakomybes. Vadovavimas universitetui – tai visų pirma didelės ir įvairios žmonių bendruomenės įgalinimas. Tai daugiau kaip trisdešimt tūkstančių žmonių, nuo pirmo kurso studento iki patyrusio profesoriaus, kurių darbais ir pasiekimais domiesi ir kuriems atstovauji.

Universitete esu 35 metus, nuo 1990-ųjų rudens, kai pradėjau studijas laisvę ir autonomiją ką tik atgavusiame universitete. Universitetas, Lietuva ir pasaulis nuo to laiko smarkiai pasikeitė – santykiai tarp dėstytojų ir studentų, mokslo ir studijų aplinka. Tai, ką kadaise su nuostaba atrasdavome užsienio universitetuose, dabar turime namuose. Mes atvykome į globalų tarptautinio aukštojo mokslo pasaulį ir konkuruojame dėl akademinių premijų ir motyvuotų studentų sielų.

Vilniaus universiteto alumnas Czesławas Miłoszas Nobelio premijos įteikimo ceremonijos metu Stokholme pasakė: „Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste kaip Vilnius (…) Tik dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų.“ Jo intelektinis bičiulis, kitas alumnas Tomas Venclova, priimdamas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardą, savo santykį su Alma Mater išreiškė kitais žodžiais: „Universitete patyriau svarbiausiąjį pasaulėžiūros lūžį – suvokiau, kad reikia gyventi nemeluojant: vyresniosios ir jaunesniosios universiteto aplinkos poveikis čia buvo lemiamas.“ Jei kas paklaustų, kaip matuočiau darbo universitete sėkmę, tai visų pirma tokių prisipažinimų ir refleksijų skaičiumi.

Žvelgdami į 35 metų laisvo universiteto kelią, galime pasisemti pasitikėjimo, kad ryžtingai ir laiku priimdami sprendimus, atsidavę laisvės idėjai ir kūrybai, atsivėrę pasauliui ir vienas kitam, galime nuveikti daug svarbių ir prasmingų darbų.

Dėkoju Vilniaus universiteto tarybai už pasitikėjimą, universiteto bendruomenei už paramą, kurią jaučiau visos kadencijos metu. Dėkoju komandos nariams ir visiems bendradarbiams, kurie nuolat prisideda prie svarbių darbų įgyvendinimo, supranta ir palaiko mano viziją, argumentuotai kritikuoja ir siūlo. Dėkoju tėvams ir šeimai už paramą ir kantrybę.

2029 m. Vilniaus universitetas minės 450 metų sukaktį. Esu įsitikinęs, kad universitetas jubiliejų pasitiks kaip tarptautinio lygio mokslo ir studijų institucija, laisvo ir kritinio mąstymo ir ekspertinio žinojimo centras. Mūsų ambicija – būti mokslo ir studijų flagmanu regione, telkiančiu universitetu, reikšmingai prisidėti prie pažangios ir atsparios Lietuvos kūrimo, kartu plečiant Europos intelekto ribas. Tai tas tikslas, link kurio šiandien pažadu sąžiningai vesti penkerius metus.