Jau ketvirtus metus iš eilės doc. Arūno Vyšniausko (IF) iniciatyva „Universitas Vilnensis“ puslapiuose skelbiame VU studijavusių užsieniečių įspūdžius. Patrickas Nugentas iš Pietų Vokietijos, Bavarijos žemės, stebėjosi, kad greta sovietmečio palikimo Saulėtekyje (senieji korpusai, primenantys didelę ligoninę) iškilo tokia moderni biblioteka, kokios pavydėti galėtų ne vienas vokiečių universitetas. „U.V.“ skaitytojams – šie ir kiti užsienio studento įspūdžiai Vilniuje.

Lietuviai ir krepšinis

Vienas gražiausių dalykų Vilniuje man buvo mieste tvyrojusi ypatinga atmosfera per Europos krepšinio čempionatą Slovėnijoje 2013 m. Nuotaika Lietuvoje buvo panaši į tokią, kokia buvo ir Vokietijoje, kai vyko Europos ar pasaulio futbolo čempionatai. Krepšinis yra mėgstamiausia sporto šaka Lietuvoje ir visus apėmė sportinė karštligė – netgi tuos, kurie paprastai krepšiniu nesidomi. Kai vyko rungtynės, barai buvo pilni ir visi svečiai įsitempę žiūrėjo į ekranus. Kai Lietuvos rinktinė pateko į finalą, tada krepšinis tapo pokalbių tema Nr. 1. Netgi profesoriai universiteto auditorijoje prieš pradėdami užsiėmimą pasakydavo vieną kitą sakinį apie žaidimą. Mane irgi pagavo ta nuotaika ir aš žiūrėjau finalą viename bare. Deja, Lietuva smarkiai pralaimėjo Prancūzijai, tačiau baro lankytojų nuotaikos nesugedo. Jie plojo ir ugningai palaikė savo komandą iki galo, o po žaidimo skandavo „Lietuva“. Man tai padarė didžiulį įspūdį – lietuviai jautė pasididžiavimą savo komandos bendruoju pasiekimu, o ne nusivylimą dėl pralaimėtų finalinių rungtynių.

Pagarba savo kalbai

Be krepšinio garbinimo, aš matau pasididžiavimą savo kalba. Tai, žinoma, nereiškia, kad mieste negirdėti užsienietiškai šnekant. Priešingai, Vilniaus senamiestyje beveik neįmanoma praeiti neišgirdus anglų, rusų, taip pat ir prancūzų, ispanų ir kitų kalbų įvairiausiais akcentais. Vilnius kaip magnetas traukia užsieniečius. To priežastis – aukštas vystymosi potencialas ir ypatinga miesto aura. Su vietiniais, jaunesniais kaip 30 metų, gali susikalbėti angliškai. Vyresnieji vilniečiai gali kalbėti rusiškai, taip pat neretai ir vokiškai.

Tai, kad lietuvių kalba dar šiandien egzistuoja, nėra savaime suprantamas dalykas, nes jai praeityje grėsė pavojai. XIX a. ji buvo užspausta rusų valdžios, o dar anksčiau bendroje lietuvių–lenkų valstybėje ji buvo išstumta lenkų kalbos. Vokietijoje anglicizmai vis labiau priklauso kasdieninei kalbai, o Lietuvoje taip nėra – net ir šiandien užsienietiški terminai yra verčiami. Pavyzdys –amerikiečių populiarių filmų pavadinimai. Vokietijoje jie neretai yra tiesiog perimami neverčiant iš anglų, o Lietuvoje galioja taisyklė pavadinimus sulietuvinti. Taip iš fantastinio veiksmo ir nuotykių filmo „Captain America: The Winter Soldier“ atsirado „Kapitonas Amerika: žiemos karys“, o iš filmo apie superherojų „Amazing Spiderman 2“ pasidarė „Nepaprastas Žmogus-voras 2“.

Pastatai Saulėtekyje ir kitur

Vilniaus žavesį sunku paaiškinti. Galbūt jis slypi kontraste tarp gražaus ir nepatrauklaus, ir tai suteikia miestui kažką tokio. Yra daugybė nuostabiai puikių senų bažnyčių, kurios iškyla tarp prastai išlikusių pastatų. Vilnius yra bažnyčių miestas. Vaikščiojant senamiestyje neįmanoma nepraeiti pro kurią nors bažnyčią. Aš kilęs iš Bavarijos, labai katalikiško Vokietijos krašto, ir esu prie to pripratęs, tačiau nesu matęs tiek daug bažnyčių viename mieste.

O naujos parduotuvės su didelėmis vitrinomis ir šiuolaikinės galerijos bei teatrai su moderniais stikliniais fasadais atrandami net ir senose netašytų akmenų grindinio gatvėse. Panašus kontrastas pastebimas ir Saulėtekio alėjoje. Ten esantis VU Ekonomikos fakultetas kiek senamadiškas, o nauja moderni biblioteka Saulėtekyje galėtų kelti pavydą ir kai kuriems vokiečių universitetams.

Saulėtekio korpusai man primena seną ligoninę sovietiniais laikais. Didelis blokas, kuriame kiekvienas aukštas atrodo vienodai. Ilgi koridoriai, apšviesti nedaugelio lempų, kadangi į vidų pakliūna mažai saulės. Fakultetai Saulėtekyje žiemą yra nyki vieta. Dangus pilkas, oras šaltas. Viskas nuteikia labai monotoniškai. Bet balandžio mėnesį, kai sužaliuoja gamta, arti esantis miškelis ir pievelės sukuria draugišką aplinką. Tas kontrastas tarp naujo ir seno yra tipiškas miestui. Šalia nuostabiai gražių namų kartais stovi apgriuvę pastatai. Efektą dažnai sustiprina grafičiai. Daugelio namų sienos yra nupurkštos užrašais, tačiau šen bei ten randama ir meniškų grafičių. Dar tipiška Vilniui yra tai, kad daugelis daugiabučių iš išorės neatrodo gražiai, tačiau viduje yra labai elegantiški ir stilingi. Tai tinka bent jau daugumai butų, kuriuose man teko apsilankyti.

Genocido aukų muziejuje

Genocido aukų muziejus įkurtas buvusiame pagrindiniame KGB pastate prie Lukiškių aikštės. Pirmuose dviejuose aukštuose gali susidaryti apibendrintą Lietuvos istorijos vaizdą rusų ir vokiečių okupacijos metais. Čia ne tik pasakojama istorija, bet yra pateikiamos ir to meto uniformos, fotografijos ir t. t. Man buvo įdomu pasižiūrėti, kaip šis laikotarpis parodomas lietuvių požiūriu. Mano mokykliniais metais Vokietijoje ši tematika buvo išsamiai aptarta būtent iš vokiškos perspektyvos. Muziejuje ypač įdomios man pasirodė daugelį metų po Antrojo pasaulinio karo vykusios kovos tarp rusų ginkluotųjų pajėgų ir lietuvių partizanų. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad partizanai, bijodami mirties ar būti ištremti, gyveno slapstydamiesi miške taip ilgai. Pastato rūsyje yra keletas KGB kalėjimo kamerų, taip pat egzekucijų kameros. Čia gerai atsiskleidžia represijos partizanams ir kitiems pasipriešinimo kovotojams. Rūsio patalpos nuteikia šaltai, sukuria steriliai slogią atmosferą ir kelia šiurpulį. Mirties bausmės vykdymo kameroje rodoma trumpa lenkų filmo ištrauka, kaip buvo žudomi įkalintieji Katynėje. Šio muziejaus aplankymas man dar ilgai išliks atmintyje.

Nepasitvirtino dauguma stereotipų

Lietuva apskritai mane pozityviai nustebino, o daugelis išankstinių stereotipų nepasitvirtino. Pavyzdžiui, įsivaizdavimas, esą lietuviai visą laiką geria degtinę. Mano pastebėjimu, alus čia yra labiau mėgstamas. Be to, ne kiekvienas išgeriantis yra jau ir sunkus girtuoklis. Žinoma, tokių pasitaiko, tačiau ne daugiau nei kitose pasaulio vietose. Kitas plačiai paplitęs stereotipas remiasi sovietiniu palikimu, esą Lietuva dar yra rusų imperijos dalis. Lietuva nuo 2004 m. yra Europos Sąjungoje ir lietuviai, kuriuos aš sutikau, jaučiasi labiau Europos dalimi nei postsovietine šalimi. Vis dėlto patvirtinu teoriją, kad Lietuvoje yra labai šalta. O pavasarį ir vasarą čia būna gražu.

Iš vokiečių kalbos vertė doc. Arūnas Vyšniauskas.

Tekstas publikuotas laikraščio „Universitas Vilnensis“ birželio numeryje.