Balandžio pradžioje Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos Česlovo Milošo skaitykloje įvyko trečiasis susitikimas su kultūrinės spaudos atstovais, šį kartą – su „Šiaurės Atėnų“ vyr. redaktore, poete, eseiste, VU alumne Giedre Kazlauskaite. Redaktorę kalbino VU Istorijos fakulteto studentų korporacijos „Tilia“ narė Vilma Vaskėlaitė. Renginį organizavo VU Istorijos fakulteto studentų korporacija „Tilia“, Filologijos fakulteto mokslinė draugija „Filomatai“ ir VU biblioteka.

Kalbėdama apie „Šiaurės Atėnų“ išskirtinumą, palyginti su kita kultūrine spauda, Giedrė Kazlauskaitė sakė, kad šis kultūrinis kas dvi savaites išeinantis leidinys išsiskiria ir ideologiškai, ir turinio atžvilgiu. Įkurtas Sąjūdžio laikais S. Šaltenio, A. Juozaičio ir S. Stomos, kai dar nebuvo interneto, kai geležinė uždanga buvo ką tik pakilusi, „Šiaurės Atėnų“ savaitraštis buvo galingas projektas. Pirmoji redakcija buvusi labai stipri, joje dirbo daug iškilių asmenybių: Pranas Morkus, Laimantas Jonušys, Alfonsas Andriuškevičius. Tais laikais leidinys atliko ir labai svarbią komunikacinę funkciją, daug kas jį skaitė, tiražai siekė 50 000. Vėliau kiekvienas vyr. redaktorius stengėsi stiprinti vis kitas sritis. Linas Paulauskis labiau užsiėmė publicistika, filosofijos lauku. Atėjus Jūratei Visockaitei, suklestėjo eseistikos mokykla.

„Man atėjus buvo krizės laikas: prasidėjo ekonominė krizė, nebuvo kas rašo, honorarai buvo labai maži, daugiausia rašė jaunimas, dėjome vos ne bet ką. O dabar nusistovėjo taip, kad „Šiaurės Atėnai“ yra daugiau kairiosios intelektualinės minties laikraštis, kuriame yra daug vertimų, šiek tiek politinės publicistikos. Grožinės lietuvių poezijos, prozos ir eseistikos stengiamės mažinti, bet nepavyksta“, – savo nelengvą redaktoriavimo pradžią prisimena G. Kazlauskaitė. Tačiau redaktorė teigia, kad „Šiaurės Atėnų“ negalima pavadinti vien kairiųjų ruporu – spausdinami ir Andriaus Martinkaus radikaliai dešinieji, ir liberaliajai pakraipai priskirtini tekstai.

Apie popierinį laikraščio formatą, naujoves ir skaitytojų ratą

G. Kazlauskaitė pabrėžė, kad jai labai svarbus laikraščio formatas, ji norėtų tęsti leidinio, prie kurio prisirišo paauglystėje, tradiciją. Anot Giedrės, „Šiaurės Atėnus“ galima vadinti zinišku leidiniu, o tai yra ganėtinai gražu ir ekologiška.

„Jei turėtume resursų į redakciją pritraukti naujų žmonių, atsirastų naujų spalvų. Mes turime ir internetinį projektą, ne viską dedame vien į popierių, padarome šiek tiek filmuotos, internetinės medžiagos – tai yra mūsų šioks toks poslinkis modernios auditorijos link“, – apie prisitaikymą prie kultūrinių pokyčių ir naujų auditorijų pasakojo redaktorė.

G. Kazlauskaitė kalbėjo ir apie tai, kad stengiasi pažinti skaitytoją, tarp jų yra tokių, kurie ištikimai prenumeruoja ir skaito laikraštį nuo pirmojo numerio. Sukūrus Facebook’o paskyrą, pasirodė, kad skaitytojai labai įvairūs: yra daug moksleiviško, studentiško amžiaus skaitytojų, kurie „Šiaurės Atėnuose“ randa medžiagos egzaminams, studijoms ir ją naudoja.

Nuo skaitytojos iki vyr. redaktorės

Pasakodama apie savo asmeninį ryšį su „Šiaurės Atėnais“ ir nueitą kelią, Giedrė prisimena, kad šis laikraštis ją formavo visais rakursais. „Kai buvau paauglė, mokytojas lituanistas pasiūlė užsiprenumeruoti leidinį. Labai sunkiai pradėjau jį skaityti – tekstai man tada buvo itin sunkūs. Tačiau skaitydama supratau, kad gali būti labai turtingas dvasinis gyvenimas, galima labai įvairiai pasisakyti apie save ir pasaulį, ir tas mane labai nustebino kaip paauglę. Ir studijų metais nuosekliai skaičiau, bet rašyti pradėjau gana vėlai, tiesiog nedrįsau, nes atrodė, kad ten rašantys autoriai yra beveik dievai: Beresnevičius, Geda, Radvilavičiūtė, kur jau ten aš su savo rašinėliais. Vis truputį kažką paskrebenau kelis kartus, o tada Jūratė Visockaitė ėmė mane kviesti rašyti. Matyt, pataikiau į bendrą toną. Kai Jūratė išėjo į „Literatūrą ir meną“, aš atėjau į „Šiaurės Atėnus“, – pasakojo Giedrė.

Kultūrinių leidinių finansavimo subtilybės ir konsolidacija

Kalbėdama apie kultūrinių spaudinių finansavimo problemas, G. Kazlauskaitė, kaip ir kiti prieš tai diskusijose apie kultūrinės spaudos problemas kalbėję pašnekovai, pabrėžė, kad tokio pobūdžio spauda nėra populiari visame pasaulyje. Tokius leidinius skaito labai mažas segmentas ir masiškai populiarūs jie niekada nebus. Šie metai „Šiaurės Atėnams“ buvo išskirtiniai, nes gauta gana didelė parama. Tačiau, anot redaktorės, sistema yra labai ydinga.

„Visų pirma dėl to, kad redakcijai eina labai mažas procentas. Mes visi dirbame už minimumą. Pagal įstatymą mes už minimumą dirbti negalime, todėl turime dirbti 0,75 etato. Darbo visada yra, nes reikia valdyti įmonę, yra daug visokių popierizmų: fondas reikalauja ataskaitų, projektų, reikia pildyti lenteles už kiekvieną straipsnį, tai atitraukia nuo tiesioginio darbo, bet tokia yra realybė“,  – pasakojo G. Kazlauskaitė.

Sunkios finansinės sąlygos, anot pašnekovės, turi ir gerąją pusę – kultūrinės spaudos atstovai ėmė konsoliduotis, buria asociaciją, kartu eina į Seimą spręsti iškilusių problemų.

O kas toliau? Vilties ženklai kultūrinės spaudos ir „Šiaurės Atėnų“ lauke

Ne vienam peržvelgus „Šiaurės Atėnus“ kyla klausimas, kodėl dabar, kai daugelis gali skaityti keliomis užsienio kalbomis, spausdinama tiek daug vertimų. Anot redaktorės, vertimai yra gyvybiškai būtini lietuvių kalbai. „Šiaurės Atėnams“ yra svarbu puoselėti lietuvių kalbą, nes mes vis daugiau kalbame „anglicistindami“, įterpdami į kalbą žodžių junginius, slengą. Nesu puristė, bet manau, kad kultūrinė spauda atlieka kalbos konservavimo darbą. Tas man atrodo svarbu“, – teigia redaktorė.

G. Kazlauskaitė tvirtino kultūrinei spaudai ir jos redaguojamam leidiniui numatanti nemažai viltingų, pozityvių pokyčių. Ji nenorėjo sutikti su „Literatūros ir meno“ redaktoriaus Gyčio Norvilo pastebėjimu, kad tekstai prastėja. Anot redaktorės, nedaug atsiranda genijų, kurie kas savaitę galėtų rašyti gerus tekstus, tad reikėtų mažinti apimtis, leisti leidinius rečiau ir plonesnius. „Susiduriu su daug jaunų žmonių, kurie mane nustebina, jie „iškritę iš konteksto“, nes tai, ką aš girdžiu viešajame transporte, ir tai, ką jie rašo arba kalba, yra visiškai skirtingi pasauliai. Yra labai išsilavinusių jaunų žmonių, mokančių kalbas ir gerai verčiančių, plačiai mąstančių, turinčių unikalių idėjų“, – sako ji.

Svarstydama apie „Šiaurės Atėnų“ ateitį, redaktorė teigė kol kas norinti išlaikyti tai, kas yra dabar, kad tai būtų solidus, aukštos kokybės, atspindintis visuomenės aktualijas, reaguojantis į įvykius, politiškas leidinys.

Pokyčiai bręsta ir kultūrinių leidinių finansavimo srityje. Anot G. Kazlauskaitės, reformuota paramos skirstymo sistema nebeturėtų pabloginti padėties (jos dar labiau pabloginti nebeįmanoma), tad tikėtina, kad kultūrinių leidinių situacija pagerės.