Šiandien, kai pasaulis taip greitai keičiasi, vėl kyla klausimas, kokių profesijų, kokių specialistų labiausiai reikia. Lietuvoje stiprėja balsai, kad technologai sukurs klestinčią valstybę. Ar tikrai ateitis, kaip dažnai teigiama – technologų rankose? Koks bus naujasis pasaulis? Kokių specialistų reikės, o kurie bus mažai vertingi? Koks balansas tarp socialinių ir technologinių mokslų reikalingas visaverčiam visuomenės gyvavimui? Apie tai ketvirtadienį Šiuolaikinio meno centro skaitykloje diskutuota Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) inicijuotoje žinomų visuomenės veikėjų, verslininkų ir akademikų diskusijoje „Ateities formulė: kokių protų reikia klestinčiai valstybei“.

Diskusijoje dalyvavo Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, „Soundest“ direktorius Rytis Laurinavičius, „Thermo Fisher Scientific“ generalinis direktorius ir Baltijos regiono prezidentas, VU Tarybos narys Algimantas Markauskas, „TELE2“ direktorius Petras Masiulis, filosofė ir aukštojo mokslo ekspertė, VU TSPMI dėstytoja doc. Nerija Putinaitė, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ redaktorius, VU Istorijos fakulteto docentas Nerijus Šepetys ir KTU studijų prorektorė doc. Jurgita Šiugždinienė. Renginį moderavo VU TSPMI direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas.

Diskusijos dalyvių nuomone, klausimo, kokių profesijų reikia, supaprastinti nederėtų. Verslo ir akademinei sričiai atstovaujantys pašnekovai sutiko, kad labiausiai klestinčiai valstybei reikia pridėtinę vertę kuriančių talentų bet kurioje srityje. Talentingi asmenys paprastai gerai suvokia save ir yra atradę veiklą, kuri jiems labiausiai tinka ir patinka. Anot P. Masiulio, svarbiausia, kad žmogus jaustų savo asmeninę vertę, suvoktų savo orumą, pasitikėtų savimi, nebijotų veikti. Tai turėtų būti ugdoma. Plėtodama mintį, doc. N. Putinaitė pabrėžė, kad laisvas žmogus pirmiausia geba mąstyti kritiškai. Tai pirminė sąlyga, reikalinga išlaisvinti smalsumą ir kūrybingumą, be kurių neįmanoma duoti naudos nei verslui, nei šeimai, nei valstybei.

Formali diplomo reikšmė vis labiau menksta, didėja tarpdiscipliniškumo poreikis. Nepaisant to, ateityje specializuotų žinių poreikis išliks, tačiau bus menkavertis, jei žmogus nesugebės tų žinių taikyti lanksčiai, kūrybingai. Skirtingos profesijos, anot doc. N. Putinaitės, išliks visada, nes būtina, kad žmonės įgytų tam tikrų praktinių žinių, o ir jų pašaukimas yra ir bus skirtingas. Universitetai neturėtų būti ekonomizuojami, orientuojami į specialistų rengimą tam tikroms darbo vietoms. Jie turi sudaryti sąlygas pašaukimų skleidimuisi, skatinti giliau ir kompleksiškiau suprasti reiškinius ir taip vaduoti visuomenę nuo supaprastinto požiūrio į politinius ar profesinius procesus.

Visuomenės veikėjai vienbalsiai sutiko, kad Lietuvos švietimo sistema neprisideda ugdant talentingus specialistus. Atvirkščiai, mokyklose ir universitetuose vis dar išlieka orientacija į žinias, vidurkius ir egzaminus, bet ne į individualių gebėjimų atskleidimą, įgūdžių lavinimą, elgsenos, tinkamo požiūrio formavimą. Pasak doc. J. Šiugždinienės, šiandieninis profiliavimas vidurinio ugdymo sistemoje smarkiai apriboja jaunų žmonių pasirinkimo galimybes ir skatina juos susitelkti tik į dalykus, iš kurių bus laikomi egzaminai, pamirštant kitas, ne mažiau svarbias sritis. Mokyklose nepakankamai dėmesio skiriama tarpdisciplininiams projektams, kurie padėtų ugdyti platų mąstymą, komandinio darbo įgūdžius ir kūrybingumą.

Diskusijos dalyviai įžvelgė radikalių pokyčių Lietuvos švietimo sistemoje būtinybę. Tačiau kol kas, anot R. Dargio, trūksta pačių švietimo sistemos atstovų iniciatyvos, taip pat jaunimo aktyvumo. Pasak A. Markausko, efektyviausia, kai remiantis faktais randamos problemos priežastys ir tuomet daromi sprendimai. Tad reiktų ieškoti giluminių menko Lietuvos gyventojų darbo našumo priežasčių ir jas šalinti. Papildydamas pašnekovą, R. Dargis atkreipė dėmesį, kad talentų suradimas ir jų ugdymas yra sėkmės laidas valstybės ateičiai. Todėl jau šeimoje, paskui mokykloje, kolegijoje ar universitete jaunam žmogui svarbu suformuoti kritinį mąstymą, kūrybingumą ir svarbiausia – gerus gebėjimus pritaikyti įgytas žinias. Žinomas darbdavys pabrėžė, kad mokytojo profesija yra smarkiai nuvertinta, o universitetai turi būti aukščiausias laiptelis ugdant visavertę asmenybę.

Istorikas doc. N. Šepetys išskyrė kelis žmonių bruožus, kurie reikalingai klestinčiai valstybei: tai gebėjimas ieškoti ir surasti, įsigilinti, suvokti visumą, taip pat mąstyti ir išreikšti save žodžiu ir raštu. Anot pašnekovo, Lietuvos problemos yra žmonių problemos, o ne technologijų, tad ir spręsti jas turėtų tie, kurie išmano žmones, visuomenės raidą. Vienas iš būtinų žingsnių – atsikratyti sovietmečio mąstymo.

Verslininkas R. Laurinavičius pabrėžė, kad radikalūs pokyčiai pradėtų vykti, jei nuo sprendimų ir įgyvendinimo būtų nušalinti prastai dirbantys, o juos pakeistų geriausiai savo pareigas vykdantieji. Tačiau šis variantas vargu ar praktiškai įgyvendinamas. Todėl, anot pripažinto vadovo A. Markausko, tikslingiau yra mokytis kiekvienam ir kasdien. Prof. R. Vilpišauskas pabrėžė, kad elgesio kaita reikalauja išeiti iš „komforto zonos“, o tam būtina geriau suvokti save ir ugdyti pokyčiams, lyderystei reikalingus įgūdžius.

Renginio nuotraukas galite atsisiųsti čia.